Visuomenė, suformavusi vyrą, kuris neverkia ir nekalba apie savo jausmus...
Pasaulyje su kvantine fizika, raketų mokslu ir avyte Doli, pasaulyje, kur iš dviejų žmonių atsiranta trečiasis, vyksta tautų genocidai ir kažkas atranda, kad visita plečiasi, didžiausia paslaptis man vis tiek yra mano tėtis.
Kartais nesuprantu, kaip galėjau iš jo atsirasti, jeigu viskas, ką turim bendra, yra tik akių spalva. Kartais abejoju, ar kada esam iš tikrųjų kalbėję. Kartais svarstau, ar turėjom nors vieną “aš tave myliu”, kuris neatrodytų nenatūralus ir skubotas. Kartais noriu galėti savo tėtį pakeisti - tada labai stipriai bandau galėti, o kai galiausiai suprantu, kad, visgi, tikrai negaliu, tada noriu, kad jis pats pasikeistų. Dėl manęs.
Kartais pastebiu, kad prieš dėdama duonos maišelį į šaldytuvą susuku jį lygiai taip, kaip mano tėtis. Kartais kalbu ir girdžiu ne save, o savo tėtį. Kartais įsijungiu pasižiūrėt lėktuvo bilietų kainas į ten, kur jis gyvena, žinodama, kad jų nepirksiu.
Aš nemoku priimti savo tėčio nenorėdama priversti jį gyventi taip, kaip aš norėčiau, kad jis gyventų, o jis nemoka pabandyti nekelti mūsų meilei sąlygų. Aš nemoku būti jam tik dukra, o jis nemoka būti man tik tėtis. Ir, įtariu, visa tai vyksta todėl, kad mes niekada nesikalbėjom, o dabar nebežinom, kaip po tiek laiko išmokti.
Visuomenė, suformavusi vyrą, kuris neverkia ir nekalba apie savo jausmus, lygiagrečiai suformavo ir jo dukrą/sūnų, nemokantį atrasti kontakto su savo tėčiu. Nes joks tvirtas santykis nesusikuria tylint, o tylėdamas tėtis neišmoko savo vaiko kalbėti.
Kaip nustoti suktis šiame užburtame rate? Kaip jūs išmokot kalbėtis su savo tėčiais?
-M
Iliustracija: Soosh