MAISTO KALĖJIMAS
Sveika,
kiek tik save atsimenu, visada jaučiausi per stora. Darželyje, pradinėse klasėse ir visą laiką po to. Dabar tiesiog nepaprastai liūdna supratus, kad vienus gražiausių savo gyvenimo metų praleidau kiekviename žingsnyje galvodama apie maistą ir kūną. Norėčiau grįžti į savo vaikystę ir apkabinti tą mažą, bejėgį vaiką, kuris nuoširdžiai tiki, kad nenusipelnė ne tik meilės, bet ir absoliučiai jokios pagarbos. Tas vaikas augo galvodamas, kad yra nieko vertas dėl savo išvaizdos,o ypač kūno. Kūno, kuris atrodė tiesiog per didelis būti žmogumi. Jaučiuosi taip, tarsi aštuoniolika savo gyvenimo metų praleidau būdama stebėtoja. Stebėdavau kaip žmonės myli ir yra mylimi, stebėdavau kaip žmonės siekia tikslų ir juos įgyvendina, kaip gyvena šia diena, šia akimirka, be nuolatinio nerimo, baimės ir... Pavydėdavau. Nes aš niekada negyvenau iš tikrųjų, gyvenau tik savo įsivaizdavimuose ir visą laiką jaučiausi be galo vieniša. Vaikystėje niekada neturėjau antsvorio, tačiau nebuvau ir labai plona, todėl iki šiol su siaubu prisimenu vizitus pas daktarę ir lipimą ant svarstyklių. Didelį diskomfortą dėl savo kūno pradėjau jausti ketvirtoje klasėje, tada ir ėmiau laikytis pirmųjų dietų. Šeštoje, septintoje klasėje sirgau anoreksija, deja, to nesupratau nei tada, nei dar kelis metus po to. Kadangi nesu smulkaus sudėjimo ir anoreksija ant manęs neatrodė taip gąsdinančiai kaip dažnai matome televizoriaus ekranuose, aplinkiniams mano nukritęs svoris netrukdė, atvirkščiai, sulaukiau daug pripažinimo ir paskatinimų nepasiduoti kovoje su savo kūnu. Aš nežinau, ar gali būti kažkas blogiau, kažkas labiau iškreipiančio menkos savivertės žmogaus mąstyseną, nei kitų atvirai išreiškiamas džiaugsmas, pagyrimai, dažnai net pavydas dėl sumažėjusio svorio. Taip gera ir saldu pasidaro save "taisyti" ,kad nebeįmanoma sustoti. Taip ir gyvenau - keli obuoliai per savaitę ir kelios valandos kasdien prie veidrodžio matuojant kiekvieną kūno centimetrą. Dar ir dabar iki galo nesuprantu, kaip tai veikia, tačiau kuo mažiau valgiau, tuo didesnė sau atrodžiau. Ėmiau rengtis plačiais tėčio megztiniais, šortų savo spintoje neturėjau, o vasarą pavydo kupinu žvilgsniu nuo kranto stebėdavau žmones ežere. Galvojau, kad niekuomet nebūsiu tokia kaip jie. Sakiau sau, kad esu per didelė šiam pasauliui. Per didelė bendrauti, per didelė lipti ant scenos ir atskleisti savo talentus, per didelė siekti savo svajonių, per didelė būti mylima, galiausiai tapau per didelė net eiti į mokyklą, todėl pradėjau chroniškai praleidinėti pamokas. Visas savo jėgas, dėmesį sutelkiau į aršiausią savo priešą - kūną. Nenuostabu, kad mano "priešas" negalėjo ilgai kęsti ir nusprendė atsirevanšuoti. Pradėjau valgyti nežmoniškais kiekiais, nebegalėjau savęs kontroliuoti ir svoris ėmė augti žaibišku greičiu. Devintoje klasėje jau turėjau antsvorio. Susirgau labai gilia depresija, ėmiau save žaloti ir nuolat galvoti apie savižudybę. Neturiu jokių nuotraukų iš to laikotarpio, nes dėl savo išvaizdos jaučiau gėdą kiekviename žingsnyje. Vienatvė ir liūdesys skatino mane dar daugiau valgyti, todėl galiausiai pasakiau sau, kad privalau ištrūkti iš šio užburti rato ir išsikėliau ultimatumą: "dieta" arba savižudybė. Sunku pamiršti naujų klasiokų reakcijas ir susižavėjimą, kai kurį laiką absoliučiai nieko nevalgiusi atėjau į mokyklą. Atrodė, kad staiga tapau matoma. Mano pasąmoninga teorija, kad dėl visko kaltas kūnas vėl pasitvirtino. Aš pirmą kartą gyvenime leidau sau bendrauti su aplinkinais, bent iš dalies priartėti prie žmonių ir pagaliau būti nebe stebėtoja, o veikėja, todėl nekeista, kad atradau jėgų kasdien nubėgti dešimt kilometrų. Mano vidinis vaikas buvo toks vienišas, kad dėl bendravimo su žmonėmis buvo pasiryžęs iš sporto salės grįžti kruvinomis pėdomis, o vėliau ir susikišti du pirštus į gerklę. Jaučiausi tarsi vaikščiodama ant lyno, kuris neturi galo. Žinojau, kad ateis diena, kai vėl nukrisiu. Ta diena atėjo - neužilgo grįžau į savo pradinį tašką ir užsisklendžiau. Galvojau, kad tai - pasaulio pabaiga, o iš tikrųjų mano "fiasko" buvo žingsnis į naują pradžią ir savęs pažinimą. Galėčiau dar daug rašyti apie nuolatinį kalorijų skaičiavimą, baimę, depresiją, psichiatrijos ligonines, norą nusižudyti, atstumtus mylimus žmones, visas praleistas progas ir iššvaistytą potencialą. Galėčiau daug rašyti apie tai, kur buvau septintoje klasėje, prieš metus ir kur esu šiandien, bet vis dar negaliu sau atsakyti į klausimą: kur buvo mano tėvai? Nemeluosiu, kad susidraugavau su savo kūnu, bet aš nebekovoju, o psichoterapeutės padedama bandau rasti su juo bendrą kalbą. Žinau, kad reikės daug laiko ir kantrybės, bet esu pasiryžusi atsigręžti į savo vienišą vidinį vaiką, su juo susipažinti ir vėlau jį supažindinti su kitais. Nebenoriu vaikščioti ant lyno, noriu skristi.
Sveika,
sunku sudėlioti mintis, tačiau jaučiu, jog man yra labai svarbu kalbėti. Negaliu prisiminti, kada visa tai prasidėjo, kaip ir negaliu atskirti savęs nuo šios būsenos - lyg niekad kitaip ir nebuvo. Atmintyje akcentuoju vienuoliktuosius, galbūt dvyliktuosius savo metus, tuomet pirmą kartą sąmoningai pradėjau atsisakyti maisto. Valgydama jausdavau kaltę ir neapykantą sau, o susilaikydama, atvirkščiai - pasitenkinimą. Nereguliari ir nevisavertė mityba per kelis mėnesius man atsiliepė skrandžio problemomis ir intensyviais vizitais pas gydytojus. Atsimenu, pradėjus suvokti savo kūną atsiradusį liguistą įprotį nedevėti aptemptų,kūną pabrėžiančių drabužių. Visą laiką buvau liesa mergaitė,net jei pati to nesuvokiau, nuolat tai girdėjau iš aplinkinių. Niekada nesikreipiau į atitinkamus specialistus ir pati niekaip neįvardinau savo būsenos. Galbūt todėl, jog po metų viskas nurimo, pradėjau reguliariau maitintis ir nebesilankiau pas gydytojus dėl skrandžio problemų. Praėjus daugiau nei penkiems metams aš noriu ir leidžiu sau valgyti, tačiau sunku palaikyti reguliarią mitybą - galiu pamiršti pavalgyti ir nejausti alkio ištisą dieną, arba niekaip nepasisotinti ir ryti viską iš eilės. Dažnai pavalgius jaučiu kaltės ir nešvaros jausmą. Vis dar negaliu priimti savo kūno, net sąmoningai suvokdama, jog esu liekna, niekada nesu nepakankamai liekna. Kalbu apie tai todėl, nes kalbėdami apie valgymo sutrikimus, dažniausiai kalbame apie drastiškais veiksmais pasireiškiančią anoreksiją ir bulimiją, o nutylime apie ,tikiu , dažnesnę - pasyvią šių ligų formą. Apie ligotą santykį su savo kūnu ir mitybą, kurį tyliai vystome visą gyvenimą ir su kuriuo pamažu susigyvename.
Negaliu prisiminti, kada visa tai prasidėjo, kaip ir negaliu atskirti savęs nuo šios būsenos - lyg niekad kitaip ir nebuvo. Norėčiau, kad būtų kitaip.
Sveika,
tikriausiai niekas tiksliai negalėtų įvardyti momento, kada visa tai prasideda, tačiau aš lyg per miglą pamenu pirmosios neapykantos savo kūnui apraiškas. Man buvo 8-eri, kai prieš pirmas bendras mokymosi plaukti pamokas baseine lyginau save su kitomis klasės mergaitėmis ir pykau ant savęs dėl pernelygs tambių kojų. Žiūrėjau į veidrodį ir negalėjau pakęsti atspindžio jame. Tuomet buvau maža mergaitė, kuri nežinojo, kas laukia. Vėliau, nuo maždaug 12-os, nešiojausi tvirtą žinojimą, jog savo kūną privalau pakeisti, jog tik kitaip atrodančią mane mylės ir priims aplinkiniai. Tas įsitikinimas buvo beprotiškai tvirtas. Įsivaizdavau save po kelių metų jau visiškai kitokią, atrodė, jog su kūno pokyčiais ateis ir laimė, viskas pasikeis. Dauguma vasarų su draugais praleisdavau ant ežero kranto, nes gėdijaus to, kaip atrodau. Vis rasdavau pasiteisinimų ir viltis dėjau į ateitį. Visos dietas aukštinančios straipsnių antraštės populiariuose portaluose man tai vis primindavo,o aš vis bandydavau. Nevalgydavau kelias dienas, po jų vienas bananas per dieną tapdavo atlygiu sau. Ir taip ištisomis savaitėmis, mėnesiais. Jaučiau, jog dėl savo išvaizdos nesu pakankamai gera, verta meilės. Bandžiau tai kompensuoti ir ilgomis mokymosi valandomis ir tobulais pažymiais. Prieš valstybinius egzaminus derinau mokymąsi su badavimu, kurio pasekmes teks nešiotis dar ilgai. Tai buvo kontrolė, kuri ne tik suteikdavo ,,stabilumą”, bet kartu jį ir visiškai atimdavo. Vėliau sekdavo persivalgymas, po kurio ateidavo nevaldomas noras viską išvemti. Tai tarsi statė sieną tarp manęs ir visų artimųjų bei draugų. Tai nesibaigiantis ratas, kurį lydi slapstymasis nuo artimiausių žmonių, gėda, kaltė ir nemeilė sau. Aplinkinių pastabos/pagyrimai dėl numesto svorio priversdavo tą ratą suktis dar stipriau. Vis dar priverčia. Kartais jis sustoja ir atrodo, jog viskas jau praeitį. Kartais jis sukas taip, jog nebeįmanoma išlipti. Šiandien man 19, ruošiuosi mokyklos išleistuvėms ir mažiausiai dešimt kartų per dieną pykstu ant savęs dėl to, jog neturiu tobulo kūno ir nesugebu šios iliuzijos pamesti. Vis dar sukuosi tame užburtame rate , tačiau šiek tiek lėčiau. Pasikeitė ir tai, jog vis daugiau žmonių, žurnalų ir straipsnių antraščių skatina mylėti ir priimti save. O manyje vis dar gyvena ta aštuonmetė mergaitė, kuri lygina save su kitomis mergaitėmis. Ji jau šiek tiek išmoko plaukti per gyvenimo sroves, bet vis dar ieško saugaus uosto, kuriame galėtų atsikvėpti ir pamilti savo kūną
Sveika, čia mano istorija, kurioje gyvenu iki šiol:
Man 20 metų. Tačiau vis dar negaliu praeiti pro žmones nenuleidusi akių. Negaliu praeiti pro grupelę stovinčių žmonių, negalvodama apie tai, ką jie galvoja (ar bent aš taip įsivaizduoju) apie mano išvaizdą – apie tai kokia aš bjauri, visada įsitempiu bijodama sulaukti nors menkiausio žodžio.
Nebeišgirstu. Nebeišgirstu nuo tada kai įžengiau į suaugusiųjų pasauly, t.y. baigiau mokyklą. Mokykloje sulaukdavo patyčiu, ar greičiau replikų, pašaipų. Tai nebuvo kasdienis dalykas. Tačiau kiekvieną epizodą, sakinį, žmogų, ašarą atsimenu kuo puikiausiai. Negaliu paleisti tų prisiminimų. Todėl vis dar jaučiu begalinę įtampą būdama tarp žmonių. Man sunku socializuotis visomis prasmėmis. Ką jau kalbėti apie ėjimą į pasimatymus. Jaučiuosi labai kvailai suvokdama, kad sulaukusi dvidešimties, dar nebuvau nei vienam. Bet kokį dėmesį nukreiptą į mano pusę iš priešingos lyties, aš suprantu kaip patyčias, pajuoką. Eiti į susitikimus negaliu. Nebent kai numesiu dvidešimt kilogramų. Visada taip sakau sau.
Pagalvojus nebeatsimenu laikų, kai nekovojau su savo svoriu. Tikrai jaučiuosi blogai, dažnai nieko nenoriu nei valgyt, nei gyvent, tiesiog žiūrėti į sieną ir suprasti, jog esu nereikalinga, nesu verta gyvenimo. Kartais valgau iki tol kol pasidaro bloga, norisi viską išvemti, tačiau turiu tokią problemą, jog man niekaip nepavyksta. Esu išbandžius tikriausiai visus įmanomus googlintus būdus. Po paskutinio - šilto vandens su labai dideliu kiekiu druskos, vakarą teko praleisti ant vonios grindų nuo neapsakomo pykinimo. Man gėda.
Neatsimenu, kada žiūrėjau į veidrodį ir galvoju, kad aš esu gražus žmogus. Kai aš žiūriu į veidrodį matau storas šlaunis, pilvą, matau pagurklį - matau storą žmogų. Suvokiu, jog nekenčiu to žmogaus, kurį matau veidrodyje, dažnai bandau save nuteikti, jog ten nesu aš. Aš įkalinta. Įkalinta neapykantoje, kompleksuose, kuriuos suformavo visuomenė ir kiekvienas iš tų veidų, kuriuos prisimenu kiekvieną dieną. Aš bijau ir tai trukdo man gyventi.
Sveika, mano istorija prasidėjo prieš 4 metus, kai man buvo 15. Seniau niekada net nesusimąstydavau apie savo formas, tačiau vieną vasarą viskas pasikeitė. Nebuvau stambi, tačiau nebuvau ir itin plona, tuo tarpu mano draugė buvo visiškas ''šakaliukas''. Mano didžiausiai nuostabai tą vasarą ji nusprendė pradėti sveiką gyvenseną (žinoma, tuo metu mūsų suvokimas apie sveiką gyvenimo būdą buvo labai iškraipytas) , sužinojusi tai, pagalvojau, kad jeigu net ji tai pradeda, tai man tuo labiau to reikia. Pradėjau valgyti labai nedaug, atsisakiau begalės produktų, sportavau. Iš pradžių viskas atrodė nuostabu: svoris sparčiai krito, sulaukiau daug pagyrų iš aplinkinių, kas motyvavo dar labiau stengtis šioje srityje, kartu su mažėjančiais skaičiais svarstyklėse augo pasitikėjimas savimi. Vis užsibrėždavau svorio tikslą, tačiau kaskart jį pasiekus, atrodydavo, kad numetus dar bent 2 kg jau tikrai būsiu graži ir laiminga. Tą vasarą labai daug laiko praleidau tiesiog gulėdama, nustojau net sportuoti, nes neturėjau jėgų, neturėjau motyvacijos kažkuo domėtis, nes visos mintys buvo sutelktos ties išoriniu įvaizdžiu. Galiausiai, atsirado įvairių sveikatos problemų (dingo mėnesinės, buvo labai prastas kraujas...). Visgi sąmoningai supratau, kad turiu taisyti šią padėtį. Pradėjau valgyti daugiau, augo svoris, lyg ir sveikata gerėjo, bet psichologiškai buvo labai sunku. Nekęsdavau savęs už kiekvieną priaugtą kilogramą, dažnai persivalgydavau šitaip bausdama save. Dėl visų nesėkmių suversdavau kaltę savo svoriui. Savo išorinį grožį tiesiogiai siejau su savo verte, tad atstumdavau daug žmonių, tiesiog manydama, kad esu nepakankamai gera su jais bendrauti. Nenešiodavau patikusių drabužių, nes buvau įsitikinusi, jog su jai atrodau negražiai, per stora...Dabar jau sveriu tikrai pakankamai, tačiau mintys apie savo formas persekioja iki šiol. Dažnai pagaunu save nevalingai skaičiuojant kalorijas, vis kyla minčių, pradėti kokią nors naują dietą. Nors ir daug dirbu su savimi, visgi kol kas neįstengiau pamilti savo kūno.
Ilgai dvejojau, ar dalintis savo istorija, nes ji lyg ir nėra viena baisiausių, bet galiausiai supratau, kad ši istorija siunčia svarbią žinutę. Daugelis žmonių mano, kad svorio priaugimas reiškia visišką išgijimą, tačiau valgymo sutrikimai nėra išorinė liga. Su tuo susidūrusiems žmonėms reikalingas nuolatinis aplinkinių palaikymas, kadangi sutrikimai gali bet kada atsinaujinti. Deja, labai bijau, kad gražios figūros kultas persekios mane visą gyvenimą.
Linkėjimai, G.
Sveika. Atleisk, kad tiek laiko neatrašiau. Man buvo visiškas trūkis, bandžiau apie tai pagalvot ir kai parašiau, pagalvojau, kad čia visiška nesąmonė - aš nekenčiu savęs visa širdimi. Bet kada, kai mane atstumia ar kai žmonės manimi nesižavi, ar savo ambicijas karjeros atžvilgiu, kurių nėr, nes aš esu šventai įsitikinus, kad su savo veidu ir kūnu nieko nepasieksiu ir niekam nepatiksiu, kad mano visi makiažai yra dėl to, kad nekenčiu savo veido ir niekas niekada nemylės mano veido, o šiaip tai viskas dėl to, kad kai buvau labai maža mano tėvas nusižudė ir paliko mane vieną, o mano patėvis manęs nekenčia ir visad prie progos tai parodo bei suranda būdų išsityčioti iš manęs, bet mama myli ir net per daug myli, tai gaunas toks kognityvinis disonansas, kad aš esu nuostabi, bet niekas to nesupras (nes realiai viduj tuščia) ir išvaizda yra vienintelis būdas bent kažkaip atkreipt dėmesį į save, primityviai pritraukti žmones. Dėl to visi valgymo sutrikimai yra tiesiog projekcijos, bandymas pasiekti šiek tiek kontrolės, na kaip susitvarkyt spintą, kai jauties šūdinai ir gyvenimas yra chaosas. Išvariau i Reikjaviką, nes nebegalėjau būti Vilniuj. Noriu būt niekuo ir leisti sau būt niekuo, krimsti knygas ir nesijausti blogai prieš žmones, nes kai esi niekas, negali blogai jaustis. Tai va, nėra jokios sėkmės istorijos pas mane ir neturiu ką papasakot, bet gyvenimas šiaip nėra šūdas ir daug jame gražių dalykų.
Ir aš labiau linkus manyti, kad valgymo sutrikimai nėra liga, o labiau tik simptomas. Ir gydyti kognityvine elgesio terapija, kaip dabar populiaru, daugeliu atvejų bergzdžias reikalas - nebent valgymo sutrikimai atsiranda dėl kažkokių staigių traumų ar reikalavimų iš aplinkinių/darbo, o ne chroniškai. Aš nenoriu būt negatyvi, nes čia tik mano patirtys. Visi žmonės labai skirtingi, net jei turi panašių tendencijų.
Sveika,
aš visuomet taip žavėjausi anoreksija, jog niekada nemaniau, kad pati susirgsiu. Norėjau susirgti, bet kažkokiame pasąmonės klode, ne tikrovėje. Tikrovėje aš mylėjau gyvenimą ir norėjau džiuginti aplinkinius savo charizma, kurios tikrai nestigo. Kad ir kaip juokingai, kartais banaliai ir naiviai atrodo anoreksijos vaizdavimas filmuose, kur ji vaizduojama, kaip žmogus ar balsas, kuris vis skatina badauti, siekti mažesnių skaičių ant svarstyklių, siūlo mankštą vietoj maisto ir visišką pasitenkinimą savo pasiekimais, tai iš tiesų yra balsas. Tavo pačios balsas, kuris akimirkai nukrypo nuo doros kelio. Bet nei vienas žmogus, susirgęs anoreksija, negalėtų pasakyti, KADA tai įvyko - kada ta linija tarp „nesergu“ ir „sergu“ buvo peržengta. Lygiai taip pat ir aš, nežinau, kada žengiau žingsnį nuo susižavėjimo tolyn į destrukciją, į savikontrolę ir savęs kankinimą. Aš juk visada mylėjau save… Ir man beprotiškai gėda prieš pačią save, kad aš save taip sugrioviau, kad atėmiau gražiausius metus, kuomet galėjau džiaugtis žmonėmis, susitikimais, įvairiomis veiklomis…
Anoreksija sirgau lygiai 10 metų. Nuo nekaltų valgio „praskipinimų“ iki Vasaros 5, kur viskas užsibaigė. Nors nesu tikra. Mėgstu išsiplėsti, todėl nežinau, kaip sutrumpinti tuos 10, gražiausiais turėjusius būti, metų… Ir anoreksija nebuvo vieniša, ji turėjo draugę depresiją, kuri turbūt ir paklojo pamatus valgymo sutrikimams. Ne iš karto supratau ir ne iš karto pripažinau, jog man anoreksija, nes, tiesą sakant, visuomet buvau normalaus kūno sudėjimo - svoris smarkiai svyravo, priklausomai nuo badavimo dienų skaičiaus ir alkoholio kiekio. Gerdavau, kad užsimirščiau, kokiame savidestrukciniame pasaulyje gyvenu, kaip savęs nekenčiu, kokia silpna esu ir nesugebu mylėti netgi savęs, ką jau kalbėti apie kitus. Žinojau, kad reikia valgyti, bet nevalgyti buvo TAIP GERA, tai buvo tiesiog paprasta ir aišku. Gydytojas sakė, kad anoreksija - mano hobis. Kai tik kažkas gyvenime nepasiseka - užsiimu tuo hobiu. Kai tik sekasi - užmirštu jį. Kol nemeilė sau atėjo iki savižudybės slenksčio. Saujomis gėriau migdomuosius, maišiau juos su alkoholiu, kad tik greičiau sustotų tą beprasmė širdis.
Kai išsigandę gydytojai mane paguldė į VSC, aš net nežinojau, kiek sveriu, bet nebuvau liekna. Gydytojas mane įtikinėjo, jog mano anoreksija yra galvoje, t.y. galvoje esu susikūrusi idealą, kuris nėra sveiko sudėjimo, todėl noriu jo siekti ir nesvarbu, jog guliu igoninėje, kurioje daugelis anoreksikių sveria apie 30kg, esu ten, kur turiu būti ir turiu taisyti suvokimą apie mitybą bei remotuoti galvą. Neįsivaizduojate, kaip sunku „sirgti anoreksija“, kai esi normalaus sudėjimo. Pirmas dienas ligoninėje maištavau ir bandžiau visiems įrodyti, jog aš NESERGU, nors mintyse dėliojausi planą, kaip grįžusi per dieną suvalgysiu nebe vieną pakelį saulėgrąžų, o tik pusę. Gydymas padėjo, tačiau tikrai ne iškart. Reikėjo didelio noro gyventi, kad išėjus iš ligoninės galėčiau pradėti naują gyvenimą, kad pamilčiau save ir imčiau vertinti save. Tą padaryti padėjo pats banaliausias dalykas - meilė kitam žmogui ir to žmogaus meilė man, sveiki santykiai ir rūpestis, kurio niekada neturėjau santykiuose su vaikinais.
Praėjo jau 4 metai po to, kai baigiau gydymą, gyvenu taip, kaip visuomet svajojau gyventi, užsiimu tuo, kuo noriu, kur mane vertina, kur esu geriausia, tęsiu tuos pačius santykius ir myliu save. Tačiau meluočiau sakydama, jog visuomet myliu savo kūną. Bent kartą metuose būna smarkūs atkričiai, kuomet nustoju valgyti, imu savimi dvejoti, negaliu žiūrėti į veidrodį, vartoju daug alkoholio ir žaviuosi itin lieknais žmonėmis. Tai neišvengiama, tačiau įmanoma. Po atkričių būna vis geriau ir jų laikotarpis darosi vis trumpesnis.
O anoreksija prasidėjo nuo to, kad manimi seksualiai pasinaudojo man labai patikęs vaikinas, kuris mano gyvenime šmėžavo dar ilgą laiką. Anoreksija buvo lyg pastangos priversti jį pamatyti, kokią mane jis pavertė taip bjauriai pasielgdamas. Norėjau mirti ir priversti jį jaustis dėl to kaltu, prisiimti atsakomybę už mano gyvenimo sutraumavimą, nepasitikėjimą savimi ir nemeilę sau. Norėjau mirti jo akivaizdoje, toks buvo mano kerštas. Aš nesupykau ant jo dėl to, ką jis padarė - ir tai buvo mano didžiausia klaida, kuri lėmė ilgus depresijos metus. Kai pagaliau leidau sau ant jo supykti (su gydytojų pagalba), kai supratau, kad neva kenkiu jam, nors iš tiesų kentėjau aš pati, kai išrašiau visą mūsų istoriją - išsilaisvinau nuo didžiulio liūdesio ir dabar visą šią istoriją sugebu stebėti, kaip žiūrovas, nebe kaip dalyvis.”
Sveika,
Ties 14–15 savo gyvenimo metais neretai savęs klausdavau : po velnių, ar tu negali numesti tų kilogramų, kurie tave tik ir daro baisia? Neturėjai taip mąstyti. Buvai šviesi, lėliškų bruožų mergaitė, kuri savyje ieškojo dulkių, kentė dėl savo bergždžių ateities planų ir tylėjo, kai reikėjo kalbėti. Tavęs jau nebeatpažįstu, mergaite, bet prisimenu – su kančia, liūdesiu, pamokomis, kurių deja, tavęs neišmokiau anksčiau. Nervinė anoreksija, anemija, gydytojų įspėjimai apie ištiksiančią mirtį, keisti sapnai, artimųjų gailios ašaros ir mintys apie savižudybę – manęs nė kiek negąsdino po to, kai kelis metus save alinau mažu kiekiu maistu, slapčia sportavau iki nukritimų, stengiausi neatsilikti nuo manekenių lieso kūno. Nuolatos silpna, nuolatos liūdna. O dėl ko? Nežinojau, lyg ir kaulai matosi, svarstyklėse skaičiai sparčiai mažėja, o veide nelieka ryškių akių, gyvo vaiko juoko, bet vistiek nedžiugina akies. Iškreiptas grožis. Toks man labiausiai patiko. Idealus turėjo būti ir gyvenimas: pasisekusi modelio karjera, augantis pasitikėjimas, dėmesys, o gal meilė? Pradžia panaši, svaigino faktas, kad būdama liekna galiu pasiekti savų svajų (tapti laiminga, sėkminga?). Dar labiau skatino merginų pavydūs žvilgsniai ir klausimai: oho, kokia tu liekna, išduok savo paslaptį! Genai ar mityba tave tokią pavertė? Gal įmanoma ir man tokiai būti? Realybė skaudina, kančia nesirenka veidų. Dalelė manęs kartais suprasdavo, kad tai negali tęstis amžinai. Aš pakankamai praradau mylimų žmonių akių, o svarbiausia – praradau ir pačią save, kartu su savo laime. Ar tokia ta „grožio“ kaina? Būdama viena to jau nepajėgiau pakeisti, tad tą šviesi dalelė manęs – išnykdavo vos tik pasirodžius. Mano mama stipriai tai išgyveno, jaučiau, kad ji kaltina save. Tu nežinojai... O aš tavimi nepasitikėjau. Pažyma į mokyklą tapo lemtinga istorijos dalimi. Kūno masės indeksas siekė vos 13. Kas desperatiškai paskatino mamą gydytojo liepimu mane nusiųsti į valgymo sutrikimų centrą. Situacijos nesuvokimas, argumentai ir “jūs nieko nesuprantate” – tampa tokie artimi, kad pamiršti ką kalbi. Centre teko išgirsti : arba tu pradedi valgyti arba guldysime į ligoninę – šie žodžiai sujaukė protą. Nesunku suvokti kas geriau: valgymas per vamzdelį ar namuose, tėvų stebima? Priversta, pykčio pilna sutikau. Rausvas sąsiuvinis ilgainiui buvo pripildytas maisto pavadinimais ir jausmais po valgio. Tai, pasak jų – turėjo padėti. Užrašymas, minčių laisvė. Ji išlaisvina, rašai vienai moteriai. O ji skaito. Tai padeda. Svoriui kintant, keitėsi ir mintys po valgio. Jos tapo spalvingesnės, gyvesnės. Pradėjau susigyventi, priėmiau tą faktą, nors ir negreitai. Anoreksija – pakeičia. Ji palieka randų, kurie mažiau matomi su žmonių pagalba. O mes tokie svarbūs vieni kitiems. Nors ir akimirkai.
Su meile,
-G.
Sveika,
Pasakyti kolegoms, jog sirgai gripu yra lengva, tačiau kam nors prisipažinti, jog žinai, kas yra bulimija - sunku. Papasakoti draugams, jog šį rytą nieko nevalgei ir „ryjai žarną“ neatrodo kažkas ypatinga, tačiau pasakyti, jog lankeisi pas psichoterapeutą, dažnai neapsiverčia liežuvis, o jam apsivertus neretai susilauki kritikos. „Na, kam tu čia kalbi? Kam čia reikia pasakot tuos savo išgyvenimus? Kam?“. Ogi tam, kad žmonės save mylėtų. Tam, kad ieškoti pagalbos nebūtų gėda ir tam, kad kuo mažiau žmonių susidurtų su šia klastinga liga, atimančia draugus, sveikatą ir džiaugsmą. Kartais girdžiu, jog valgymo sutrikimai yra išlepusių mergaičių liga. Neskaudinkit tų mergaičių mamų. Neskaudinkit ir jų. Tai, kas vyksta jų viduje, yra labai toli nuo išlepimo. Juk jos nevalgo. Vadinasi, jos nori pritapti, būti mylimos arba tiesiog išnykti. Aš pati norėjau pritapti. Mokykloje iš manęs tyčiojosi, tad ilgainiui susiformavo liguistas noras visiems patikti. Kai stovykloje mane pavadino stora, supratau, jog tokia būti negaliu ir ėmiau sportuoti. Jei būčiau mokėjusi sustoti, šios istorijos nebūtų. Bet aš nemokėjau, todėl ilgainiui maistas tapo priešu. Pradėjau jį slėpti stalčiuose, smagiausia dienos dalis – vakarienė su šeima – buvo ištrinta iš kasdienybės, o susitikimus su draugais ėmiau dozuoti, nes, jei valgys jie, norėsiu ir aš. Kadangi buvome artimi, tėvai netruko pastebėti, kad kažkas negerai. Būtent jie ir paskatino mane vėl valgyti. Dabar suprantu, jog tik pokalbių su tėvais tokioje situacijoje nepakanka, bet tada mes buvome nieko neišmanantys vaikai ir sukomės, kaip atrodė geriausia. Augantys kilogramai, žinoma, erzino. Žiūrėdavau į save veidrodyje ir matydavau rinkes. Tų rinkių niekada nebuvo, bet aš jas mačiau. Mačiau celiulitą. Mačiau storą žmogų. Atrodė, kad, jei padidėsiu, tapsiu mažiau verta ir ne tokia gera, todėl labai greitai atradau kitus lieknėjimo būdus. Labas, bulimija. Ar aš esu persivalgiusi vakarėlyje ir vėmusi draugės vonioje? Taip. Ar naktimis savo kambaryje patyliukais sportuodavau? Taip. Ar pykau ant savęs? Taip. Ar tuo metu labai savęs nemylėjau? Irgi taip. Laimei, ir vėl pasirodė mano tėvai, kurie pastebėję nesuvokiamas nuotaikų kaitas, nereguliarų valgymą, dingusias mėnesines ir pūkelius ant kūno sunerimo. Pamenu, po dramatiško ginčo su mama ji paklausė, kodėl aš jos nekenčiu. Mamą aš mylėjau, myliu ir mylėsiu, tad šis jos klausimas mane nokautovo ir aš viską prisipažinau. Jau kitą dieną sėdėjau laukiamajame pas psichoterapeutą ir miriau iš gėdos, nes tuo metu maniau, jog čia vaikšto tik „psichai“. Ir vis tik... ačiū mamai, ačiū tėčiui, ačiū broliui ir psichoterapeutui už tai, kad jie mane už rankutės vedė į meilės sau pasaulį. Tiesa, kelias buvo ilgas. Kartais atrodo, kad aš vis dar jame, tačiau šiandien myliu savo kūną ir duodu jam valgyti. Šiandien aš galiu drąsiai apie tai kalbėti ir šiandien galiu pasakyti, jog psichoterapija nėra kvailystė. Šiandien mane myli ne už ploną šikną. Tad tikiu, jog save mylėti turiu irgi ne už tai. Kaip ir tu. Mumyse telpa tiek daug grožio, magijos ir stebuklų, tad neleiskim jiems mirti. Maitinkim juos ❤
Sveika,
Mano nevalgymai prasidėjo prieš beveik 3 metus. Anksčiau buvau gan laimingas burundukas, nekreipęs dėmesio į savo figūrą. Buvau laiminga ir mylima. Deja, viskam turi ateiti pabaiga. Juk amžinai taip nebus, tiesa? Po skyrybų su mylimu žmogum, išgyvenau didelį stresą. Realiai, tai buvo priežastis užrišusi man gerklę, nes nesugebėjau praryti nė kasnio maisto. Abitūra, paskutiniai metai mokykloje, artėjantys egzaminai ir sudaužyta širdis. Norėjau tapti nematoma. Prilygti savo šešėliui. Nevalgymai tęsėsi nenutraukiamai apie pusmetį. Sugebėjau taip gerai vaidinti, jog valgau, kad mano šeima ilgai to nepastebėjo. Prie pietų ar vakarienės stalo užtekdavo daug kalbėti ir stumdyti maistą lėkštėje. Laikui bėgant organizmas pradėjo rėkte rėkti, jog trūksta maisto, tačiau ignoravau tai. Ir štai, artėjo šimtadienis... Nesugebėjau rasti jokios tinkamos suknelės, tad mama nusprendė ją pasiūti. O tada išlindo tiesa. Svarstyklės rodė varganus 43 kg, o kaulai badė akis.Krūva psichologų, bandymas išsiaiškinti kodėl, kas dėl to kaltas... Net ir prabėgus tiek laiko, vis dar kaltinu save už kiekvieną suvalgytą kasnį. Nekenčiu fakto, jog organizmas negali išgyventi be jo.
Kasdienis lipimas ant svarstyklių, svorio sekimas, savaitinis badavimas ir sau jaučiama neapykanta už kiekvieną maisto kasnį. Realybė, prie kurios pripratau. Nors ir suvokiu, jog taip ilgai tęstis negali...
Sveika,
Deja, tik dabar galiu raiškiai ištransliuoti savo žinią. Apie VALGYMO SUTRIKIMUS.
Patyriau tai savo pačios siela ir kūnu. Šį pragarą, kuris apibrėžiamas dviem paprastais žodžiais.į juos telpa dar tūkstančiai diagnozių ir fazių. Per savo 10 metų anoreksikės/bulimikės karjerą daug ko išmokau, pamačiau..:kaip slėpti ligos įkalčius, nepriekaištingai meluoti (labiausiai pačiai sau).
išmokau kankinti kūną visais įmanomais būdais. dėka "proanoreksikių" forumų tapau savo ligos profesionalė. atitikau visus kriterijus: netekau daug svorio, proto, plaukų, draugų ir laiko..
švaisčiau savo talentus kiekvienąkart, rinkdamasi ligos balsą. Tildžiau savo vidinio vaiko balsą,kimšdama jam į burną viską, kas papuola po ranka.o po to marinau. Tame nebuvo romantikos. THUMBLERYJE romantizuojama kančia:cigaretė, plonos lyg pagaliukai kojos ir trumpas sijonėlis .Balta oda, mėlynė ant krumplių. Užuodžiu,kas liko už tų kadrų.Realiame gyvenime VALGYMO SUTRIKIMAI dvokia..mėlynė ant krumplio atsiranda nuo dirbtinai sukelto vėmimo metu į ranką smingančių ilčių.. Oda išbala nuo pastovaus drebulio ir nusilpusio organizmo. Niekas nežino fakto, jog ant kūno su laiku ima augti maži smulkūs plaukeliai, keistose vietose, veidas, kaklas, lyg persikas..niekas nemato,kaip po papūstom lolitiškom lūpom rūgštis ėda dantų emalį, plaukai tampa nebegyvi ir ima kristi lyg rudeniniai lapai.Nenoriu plėstis, tačiau patyriau labai daug. Daug kartų teko kristį į tą pačią duobę.Išsiropščiau.Su laiku išmokau ją apeiti.
Šiandien švenčiu metus pergalės ir paliaubų su savo kūnu ir dvasia. Dėl šios laisvės kovojau labai ilgai.
Be proto noriu padėti kitiems. Kitoms. Noriu atkreipti visuomenės dėmesį į šią be proto opią ir "slaptą" problemą.Noriu,jog žmonės sužinotų, jog liga neturi lyties, kūno tipo ar bendro šablono.
Noriu ,jog mano paauglė sesuo užaugtų gerbdama savo kūną. Jog nesvyruotų tarp savo kūno neigimo ar plastelininio kūno kulto.
Esu pasiryžusi dalintis visa sukaupta informacija ir ištiesti pagalbos ranką.
Sveika, dalintis tokiom istorijom nėra lengva. Vien to pasakojimas kitam, jau yra žingsnis į priekį iš tos savidistrukcinės savijautos.
Viskas prasidėjo labai gražiai, visada buvo apvalaina, bet vieną vasarą pasilaikiau dietos, svoris krito labai palaipsniui ir pasiekiau norimą ribą, puikiai sekėsi jį išlaikyti - žodžiu, mokyklą baigiau beprotiškai patenkinta tiek pačiu baigimo faktu, tiek taip kaip atrodžiau svarbiausią dieną.
Bet pirmam kurse supratau, kad galiu suvalgyt mažiau ir per kelias dienas netekti 1 -2 kg. O žiauriai jėga pagalvojau. Dar sportavau kasdien, po kokią valandėlę. Taip svoris krito, krito ir labai didžiavausi,kad įlendu į vaikų skyriaus drabužius. Mano nuotaika buvo pakili tik tada, kai sverdavausi (ką darydavau du kartus per dieną) arba kai žiūrėdavau į save veidrodyje. O visą kitą laiką buvau pikta, irzli, nepastovios nuotaikos. Tai tęsėsi kokius pusę metų. Po to atradau “nerealų dalyką” - visą dieną, tiesiogine to žodžio prasme, susikiši į save visą maistą, kurį tik randi, o kitą dieną tiesiog nevalgai. Laikui bėgant tokios persivalgymo dienos išaugo į kelias dienas ar savaites. Viso to kontekste laikiausi dienų, skaičiavau kalorijas, kad tik kuo mažiau suvalgyčiau ir ko tik nedariau. Kaip jaučiausi? Aš neišeidavau iš namų. Tik į paskaitas. Jokių draugų, jokio socialinio gyvenimo. Viskas ką atsimenu, tai veidrodis, svarstyklės ir gėda, bet tokio neapsakomo dydžio gėda, kuri versdavo pulti į isteriją, į tokį beviltišką troškimą mirti ir palikti šitą niekam tikusi kūną. Pastovūs klausimai kodėl negaliu būti kaip visos tos merginos, kodėl aš tokia nevykus, kodėl viskas taip yra... ir taip gal 4-5 metus. Buvo šviesių momentų, kai pavyzdžiui “susiimdavau” ir dieta pavykdavo. Bet ta dieta būdavo tiesiog iškreipta paranoja ką dėt į burną. Pamenu, net sapnuodavau, kad valgau tai ko negalima ir atsibusdavau išpilta šalto prakaito, nes tuo metu, man tai buvo košmaras... Tokie linksmieji kalneliai vis kartodavosi ir kartodavosi. Paskutinis kartas buvo prieš 7-8 savaites. Tai buvo juodžiausias momentas, kai norejau viską mesti ir mirti. Viskas nepasikeitė tol, kol nepradėjau apie tai kalbėti... kol nepradėjau komunikuoti su savim. Ar aš esu sveika? Ar išgyjau? Abejoju. Tai nėra pamirštama, ištrinama. Tai buvo ir yra mano gyvenimo etapas.
Noriu apie tai kalbėti. Noriu pasakoti žmonėms, kas tai yra, kodėl tai atsitinka. Noriu rėkti garsiai ir būti išgirsta, apie tai turi būti kalbama.
Su meile, J.
Vaikystėje kiemo bernai, anksčiau buvę „geriausi“ draugai, man pradėjus bręsti (apie 12 metus) vadino mane „karve”. Pradžioje jie tik kieme pasišaipydavo, bet po to savo replikas perkėlė ir į mokyklos koridorius. Kai buvau 12 metų svėriau apie 60 kg. Einu per koridorių ir girdžiu kaip už nugaros sako – „pažiūrėk kokia didelė šikna“. Iki 15 metų nieko nedariau dėl to. Tada atėjo lūžis – nusprendžiau, kad reikia mesti svorį. Tikėjausi, kad tada gražesnė būsiu. Pradėjau intensyviai sportuoti ir žinoma, riboti suvalgomą maistą. Tiesą pasakius nelabai ką ir te valgiau – grikiai (užpilti iš vakaro karštu vandeniu) buvo pagrindinis patiekalas, kurį prisiversdavau suvalgyti ryte. Per pietus galėdavau nieko nevalgyti, nes mama nesužiūrėdavo ar pavalgius ar ne, nors ir dirbo mokykloje. Vakare mamos maisto nevalgydavau – sakydavau, kad prisivalgiau mokykloje – o jei priversdavo ką nors suvalgyti, tai naktį išvemdavau. Kai buvo 16 metų – svėriau 50 kg, bet nesijaučiau numetusi svorio. Būdavo, kad taip ant savęs supykdavau, kad daužydavaus sau kumščiais į pilvą, šlaunis, blauzdas. Tiesiog nekenčiau savęs, vis tiek maniau, kad esu negraži, stora. Tada pradėjau alpti, atsirado mažakraujystė. Gulėjau ligoninėj... Iki kol pradėjau studijuoti svoris laikėsi apie 56 kg. Bandžiau save įtikinti, kad toks svoris yra normalus, tikrai jo mesti nereikia. Dabar man arti 30 m. Sveriu 62 kg. Aplinkiniai sako, kad esu kūda. Mane erzina, kai taip sako, nes jaučiu, kad nesu patenkinta savimi ir atrodo, kad jie šaiposi iš manęs, nes dabar esu dar storesnė nei anksčiau. Kartais išsivemiu arba darausi iškrovos dienas, sportuoju, bet ne taip reguliariai kaip norėčiau. Kad ir kaip stengčiausi, visa tai nepadeda pasijusti gražesne. Skaitau daug knygų, stengiuosi praturtinti savo „sielą“. Atrodo, kad tai turėtų padėti labiau save suprasti, priimti tokią kokia esu ir pan. Bet kai tik pradedu galvoti apie savo kūną, tai visos tos filosofijos, „teisingos“ mintys išgaruoja ir apima nusivylimas, kad mano kūnas – sritis, kurios nekontroliuoju ir esu apsileidusi. Atrodo, kad kaip buvau negraži, taip ir esu.
Sveika,
Viskas prasidėjo maždaug septintos klasės pabaigoje, kai, prasidėjus brendimui, pasirodo, nebegali valgyti, kiek patinka ir kas patinka, nejučia pradedi lyginti save su kitais ir, aišku, kompleksuoti, nes neatrodai kaip tos grakščios it smilgos panelės, iš vaikinų sulaukiančios daug dėmesio. Dėmesio sulaukdavau ir aš, tačiau tai veikiau būdavo subtilios užuominos, kad gal reikia numesti kelis kilogramus. Jaučiausi šūdinai, nors ir nebuvau stora.
Taip pagrindiniu mano gyvenimo tikslu tapo mesti svorį, todėl pradėjau kasdien bėgioti, žiūrėti, ką valgau. Viskas būtų buvę idealu, jei būčiau žinojusi, kada sustoti, ir tai nebūtų tapę liga. Deja, galų gale visas mano gyvenimas sukosi vien aplink maistą ir sportą, nieku kitu beveik neužsiiminėdavau. Valgydavau tik tam tikromis valandomis, tam tikrą maistą ir tam tikrą kiekį, sportavau kiekvieną dieną. Jei nepavykdavo tą dieną pasportuoti ar nors truputį nukrypdavau nuo nusistatyto rėžimo, labai save engdavau, grauždavau, tapdavau nervinga ir nesukalbama. Man rodėsi, kad griežta disciplina, susilaikymas nuo skanaus maisto ir netgi tam tikros asketizmo formos yra stipraus ir tobulo žmogaus atributas. O svoris vis mažėjo. Devintoje klasėje svėriau apie 40 kilogramų, tačiau jaučiausi gana gerai ir netgi savimi patenkinta, nors dingo mėnesinės, pastoviai būdavo šalta ir kartais tirpdavo galūnės...
Nors dabar mano situacija pasikeitė, labai gaila, bet dar nepasveikau - anaiptol, prasidėjo problemos su skydliauke, hormonų, būtinų paprasčiausioms organizmo funkcijoms, kiekis išsibalansavo. Jaučiuosi nualinusi savo kūną, kuris vis dar neatsigauna, nors ir praėjo nemažai laiko. Tikiuosi vieną dieną, prisiminusi praeitį, gebėti sau ištarti: „Tai jau praeityje...
Sveika,
5 metai... Daug ar mažai? Spręsti Tau. Taip, tiek metų jau turiu valgymo sutrikimus...
Sunku prisipažinti, sunku pasakyti kam nors ką išgyvenu, bet supratau, kad tylėti daugiau nebegaliu ir turiu ieškoti pagalbos ir rasti išėjimą iš šios nestabilios, nuolat atsinaujinančios būsenos : ,,Nuo rytojaus nevalgysiu nieko kelias dienas", ,,Rytoj pradėsiu maitintis sveikai" ir daugybė kitų melų sau. Just. Pavargau. Man reikia pagalbos.
Taip, tai aš... grįžusi namo slepiuosi nuo kitų ir valgau tiek, kol pasidaro bloga. Susinervinusi puolu valgyti bet ką, ypač saldumynus... Išbandžiau daugybę dietų, bet jos nebuvo veiksmingos... Vis numetu ir priaugu kilogramų... Graužiu save po valgymo priepuolių, engiu, nebegaliu žiūrėti į save ir jaučiuosi bjauri pati sau... Po valgymo priepuolių nenoriu niekur eiti, meluoju kitiems, kad esu labai užsiėmusi ir šiandien nepavyks susitikti... Mane kankino nervinė bulimija. Vartojau antidepresantus, pirkau cigaretes mažinti apetitui, vartojau liekninamąsias tabletes, lankiausi pas psichologę, psichiatrę, nebegalėjau susigyventi su savimi...
Pavargau. Noriu pasveikti.
Sveika, netrukus bus metai laiko kaip kovoju su šia klastinga liga, kad ir kaip stengiuosi su savim dirbti ir mąstyti pozityviai, vis atrodo, jog išsigelbėjimo nuo šio "demono" nėra... Prasidėjus praeitų metų vasarai prisiskaičiau internete visokių patarimų, kaip išsigydyti veido odą (kadangi labai problematišką turiu), vienas iš patarimų buvo susitvarkyti mitybą, atsisakyti visų miltinių patiekalų, sumažinti cukraus kiekį, ir visa kita kas turi daug riebalų... Pradėjus tokią "mitybą" pastebėjau viena - ne veidas pradėjo tvarkytis, o svoris vis labiau mažejo. Niekada nebuvau stora, ir apskritai niekada neturejau kažkokių problemų su savo mityba, valgiau viską ką norėjau ir kada norėjau, savęs tikrai nesistengiau apribot. Tačiau tą vasarą pamačius, kad atsisakius daug ko pradėjo mažėt skaičiukai ant svarstyklių, mane pagavo lyg euforija, ir supratimas, kad galiu dar daugiau... Nusistačiau sau svorį ir to siekiau, o pasiekus jį siekiau dar mažiau kol numečiau 11kg, pripažinsiu, buvo labai daug sunkių dienų - prastas miegas, pastovus mėšlungio traukimas, silpnumas, jėgų neturejimas, prasta nuotaika, nuolatiniai pykčiai su tėvais ir draugais, nes dėl mažo kalorijų skaičiaus, amžino norėjimo valgyti, tačiau negalėjimo, išvesdavo iš kontrolės, dingusios mėnesinės, kurios tikriausiai tam tikrą tarpą buvo lyg žiburys man susiimti ir pradėti vėl valgyti, kad jos atsirastų, nes man tai yra svarbus dalykas.Per tuos metus kai svėriau 43kg, daugausiai buvau priaugus tik iki 52kg, kurie man po šiandien dar atrodo max per daug ir vėl sveriu nepilnai 48. Atrodo metai laiko labai daug kažką pakeisti ir kažko imtis, o man tie metai tai laiko tarpas, per kurį apie ką tu ir mąstai tai tik nepersivalgyti per daug, ir nepriaugti daugiau, nes jau pati sau nebepatiksi. Visi žmones bado akis, kad aš jau per kūda, tačiau man tai lyg didelis komplimentas atrodyt dar kūdžiau, nes nu "gi žmones jau pastebi mane".
Nelinkėčiau niekam patirti tokio kelio kokį tenka patirti man vis dar gyvenant su kasdieninėm mintim vos pramerkus akis ir galvot valgyt šiandien ar ne. Vis dar tikiu, kad pavyks išsigelbeti iš šių klastingų spąstų ir galėsiu vėl gyvent normalų, pilnavertį gyvenimą ir nemąstyt ir neapkraut savęs tokiomis mintimis kurios sukas vien apie maistą ir apie jo nevalgymą... Ačiū dievui, o gal ir pati sau ačiū, kad neperėjau prie bulimijos, buvo atvejų kai bandžiau atsikratyti maisto, tačiau ant pirštų galėčiau suskaičiuoti kiek kartų tai bandžiau, man tiesiog neišėjo ir pasidaviau. Norėtųs visom panelėm įkrėsti proto, kurios galbūt galvoja pradėti dietas, ir galvoja jog numetus porą kg jos bus žymiai laimingesnės... ne, tai palaipsniui tampa liga, ir tokia liga nuo kurios kartais išvis atrodo lengviau būtų pasitraukt iš pasaulio...
Sveika,
Pamenu, kai buvau bado įkarštyje, mane kamavo beribis pastovus nerimas. Jis apimdavo visą kūną, pasireikšdavo per drebančias galūnes ir nepaliaujamą barbenimą pirštais į stalą. Mano širdis netilpdavo į krūtinę. Sulig kiekvienu vėjo pūstelėjimu jausdavau tą virpėjimą. Širdis nespėdavo leistis į kulnus..viskas atrodė katastrofiška, pavojinga gyvybei, o ypatingas pavojus atrodė “ego išlikimui”.Koks trapus jis tuomet buvo.Per savo alkį itin išsivaliau kūno ir emocijų receptorius. Tapau tikru laidininku viskam, kas vyko aplinkui.O vyko daug ir negerų dalykų: šeimoje vyko psichologinis teroras, jį dengė didžiulė tylos siena tarp abiejų tėvų.Aš nekenčiau tėvo, nes jis tironizavo mane,mamą ir seserį.Gailėjau mamos. Ji buvo išmokusi bejėgystės ir puikiai perdavė šias žinias man. Ji perleido skausmo estafetę man. Negana to, aš turėjau dar ir savo vidinį pasaulį, kuriame lėbavo velniai ir demonai.Tame pasaulyje aš išgyvenau vienatvę po išsiskyrimo su savo pirmąja meile, tuštumą, pastovią baimę būti demaskuotai, nusivylimą, savigraužą.. Gyvenau izoliacijoje nuo išorinio pasaulio ir ten, kur tuo metu leidau dienas buvo išties labai tamsu.Taip tamsu, jog ne kartą planavau pasitraukimą.
Kasdien sakydavau sau tokius dalykus:
Badas išgydys visas žaizdas.Badas išgrynins mane..Badaujant labiau skaudės kūną nei sielą, tad pamiršiu tai,kas man kelia tiek emocinio diskomforto. Ėmiausi bado kaip ginklo. Mano kūnas priešinosi visomis išgalėmis, o aš nepasidaviau ir ieškojau visokiausių būdų kaip jį pergudrauti. Buvau įsikalusi į galvą, jog nevalgysiu tol, kol iš širdies pamesiu mylimą žmogų. Vieną mėnesį “maitinausi” TIK becukre kava ir vandeniu. Kai labai labai išalkdavau, leisdavau sau saldaus vyno taurę. Vienintelis geras dalykas pradžioje buvo tai, jog besaikiškai graužiau knygas naktimis, pati rašiau. Bet kuriuo atveju man niekaip nepavykdavo užmigti iš žudančio (tiesiogine ta žodžio prasme)alkio.
Tačiau neilgai trukus nebesugebėjau susikaupti skaitymui. Jutau kaip smegenų ląstelės atsisako jausti bet kokią emociją apart nerimo. Nebeturėjau žmogiškumo, plaukiojau kaip vaiduoklis gatvėmis ir vargiai bepastebėdavau kaip pavasarį skleidžiasi jazminų žiedai,kaip ant mano kelių rieda motinos ašaros, kaip vieną antidepresantą pakeičia raminamųjų, migdomųjų buketas.. Negana to, buvau tiesiog įtikėjusi, jog tokiu būdu ištransliuosiu pasauliui, kokia aš esu kovotoja, kaip “moku skaudėti” taip elgdamasi.
Šiandien galiu save vadinti beveik pasveikusia būtybe. Mokausi priimti emocijas, kad ir kokios jos bebūtų. Susiduriu su baimėmis,o ne bėgu nuo jų. Siunčiu tą “nūdnąnalkio balsą” n**, kai tik jis skuba į “pagalbą”.Nes ta pagalba yra labai laikina. Laikinai būsite sau liekni, galingi ir stiprūs. Kiti tuo tarpu lavins savo gabumus, keliaus, bendraus ir ragaus gyvenimo teikiamas patirtis: karčias, saldžias, liūdnas, spalvingas, nepamirštamas..Tokias, kurias išlipdys žmogų,asmenybę, o ne kažkokią perfekcionistinę mumiją, užstrigusią savo taisyklėse.
Kaip norėčiau suprasti tada, ką suprantu dabar.
Tikra kova yra:
Naudoti valią ne dietoms,
o skleistis patirtims,
santykiams,
protui, kūrybai lavinti.
Tikra kova yra:
Pamilti kūną ir su juo užmegzti ryšį.
Pažinti savo vidinį pasaulį,
Emocijas.
Būti gyvu, gyvuoti, GYVENTI.
Gerai. pavalgysiu ir einu dirbt. gerai, suvalgysiu tik vieną, juk šitas nekaloringas. gerai, šiandien galiu prisivalgyt, o rytoj nevalgysiu. o ką skanaus šiandien pasigaminus? nu dabar tai tikrai viskas. paskutinė vakarienė ir savaitę nieko nevalgysiu. tas kebabas juk nieko tokio. kartais galima sušlamšt ir didelį bigmc mėsainio kompleksą. juk galėsiu pasportuot ir viską išdegint. tiesa ta, kad tai nesibaigia. prisivalgai tiek, kad nebegali galvot. valgai, kai liūdna, valgai linksma, kai sesija, kai palikai berną, kai susiradai naują. valgai po gero sekso, dar daugiau valgai, kai supranti, kad miegojai visai ne su princu iš pasakos. per pasimatymus stengiesi išvengti maisto, nes ką jis pagalvos. jau trečius metus bandai numesti svorio, bet priaugi vis daugiau, nes visokios iškrovos savaitės sutikus naują mylimąjį grąžina tavo prarastus 2kg tris kartus per ateinančią savaitę. o kas seka iš viso šito? nepasitikėjimas savimi, jėgų perteklius, jėgų nebuvimas, nuotaikų ir svorio kopimai į everestą ir laisvas kritimas žemyn. taip, aš turiu rimtų valgymo sutrikimų, kartais privedančių iki ašarų arba atvirkščiai. pasikūdinimas dėl berno, niekada neišėjo į naudą, pasikūdint dėl savęs, deja, dar neteko. kartais pagalvoju, kad gal nereikia man numest svorio, nes gerai ir taip ir staiga apima tooookia laimė. bet tada atplaukia minčių banga: dura, tu. apaugus lašiakais, kaip tokiam kūne gali jaustis gerai. ir karuselę vėl įjungia atrakcionų prižiūrėtoja. aukštyn žemyn. jaučiuosi kaip Garšva lifte. tik aš esu maisto kalėjime. pirmyn atgal. -2, +5, -2, +5. ir šį kartą tikrai pavalgysiu ir eisiu mokytis. ne, nevalgysiu ir eisiu mokytis. aukštyn, žemyn.
Norėjau savo istorija pasidalint pirmą dieną pamačius "reklamą", tačiau nedrįsau. Šiandien supratau, kad tik kalbėdama su tapačių likimų žmonėmis galiu būti paleista į laisvę. Juk net kalėjime sėdint pasidaro lengviau sutikus panašaus nusikaltimo autorių. Ir atleisti gali sau lengviau garsiai tai ištardamas. Ištardamas ir apgalvodamas kiekvieną žodį, kaip idėją. Ar vis dar nori sedėti, gal jau metas išeiti?
.png)
Sveika,
Stovėdama prie močiutės karsto ir matydama kokį nepakeliamą skausmą patiria jos dukra – mano mama, prisiekiau sau ir Dievui, kad daugiau niekada neleisiu sau pagalvoti apie savižudybę. Jei ne dėl savęs, tai dėl mylimų žmonių, kurių širdis sudraskyčiau. Deja, deja dabar – praėjus vos mėnesiui galvoje vėl ėmė spengti mintis, kad tik mirtis galėtų išlaisvinti iš šito kalėjimo – maisto kalėjimo. Iki Instagram‘e pastebėto tag‘o nežinojau kaip šitą situaciją ir būseną galėčiau apibūdinti keliais žodžiais. Taip – maisto kalėjimas yra būtent tai, kas mane gniuždo, kankina ir nepaleidžia jau aštuonerius metus.
Aš nesu paauglė, besivaikanti mados, aš suaugusi 28-erių metų moteris, kuri pagal savo suvokimą tarsi jau neturi teisės skųstis valgymo sutrikimais, nevai tai niolikinių reikalas. Tikriausiai jei savo ligą būčiau pažinusi ir pripažinusi dar tada – dvidešimties – dabar šito teksto nė nereikėtų. Prabilti apie tai mane įkvėpė vienos merginos perskaityta mintis, jog tavo istorija neturi būti pati žiauriausia, pati sudėtingiausia ar ta, kuris vos nesibaigė mirtimi, tam, kad galėtum ja pasidalinti, tam, kad išdrįsdama apie tai kalbėti, pirmiausiai pradėtum padėti ne tik kitiems, bet svarbiausia – sau.
Tokia istorija ir yra mano: aš nemiriau, aš nesvėriau 38 kilogramų ir mano visos dienos maistas nebuvo traputis. Įprasta dalintis sėkmės istorijomis – kai ilgas kelias nueitas ir pasveikta. Mano atveju, deja, kitaip – aš sergu ir dar nepradėjau gydytis. Dar negaliu suvokti, kad ne kilogramais matuojama laimė ir sveriama gyvenimo kokybė. Dar nesikreipiau į specialistus, nes man gėda ir aš bijau. Bijau aplinkinių apkalbų, bijau šeimos reakcijos, bijau, kad jie nesupras, bijau, kad juos labai nuvilsiu ir nuliūdinsiu, turbūt labiausiai bijau pačios savęs. Vis dar kartoju sau, kad šiandien dar galiu persivalgyti, nes pirmadienį grįšiu į rėžimą, sportuosiu labai daug, valgysiu pagal planą nei trupučio nenuklysdama ir jau po poros savaičių jausiuos geriau, nes tie per savaitę priaugti dešimt kilogramų nukris. Žinau, kad taip ir bus, nes taip jau buvo… dešimtis kartų. Beveik trisdešimt numestų kilogramų, staigus dešimties, penkiolikos kilogramų sugrįžimas ir vėl iš naujo ir iš naujo. Jei esu rėžime apgaudinėju save, kad man tai patinka, kad esu laiminga, o iš tikrųjų svarstyklėms neparodžius bent keliais šimtais gramų mažiau, trankau kumščiais į sieną ir keikiu save, kad galbūt riešutų sviesto suvalgiau šaukšteliu daugiau nei man galima. Galiausiai pasiekus norimą rezultatą (tiesa sakant galutinio jo niekad nebuvo, nes net būdama 183 cm ūgio ir sverdama 63 kg aš norėjau sverti dar ir dar mažiau) aš lekiu prisipirkti kuo mažesnio dydžio drabužių, bet alkanu pilvu bijau paprasčiausio kavos puodelio su pienu, nes man juk negalima nei viena kalorija daugiau. Bandau kartoti sau, kad jau dabar tai tikrai esu graži ir pasitikinti savimi, gaudau kiekvieną komplimentą ir didžiuojuosi savo „pasiekimais“, nors tikrojo pasitikėjimo, aukštos savivertės ir meilės sau numesti kilogramai taip niekada ir neatnešė, nes visada radau už ką savęs nemėgti.
Kita vertus šis rėžimo laikotarpis yra emociškai lengvesnis nei persivalgymo. Tik valgymo sutrikimus patiriantis, tik bulimija sergantis žmogus supras apie kokį persivalgymą aš kalbu. Tai nėra kelių torto gabaliukų suvalgymas, kai jų labai norisi ar užkandžiavimas nesveiku maistu. Tai rijimas visko ką tik gali rasti aplink save, valgymas iki fizinio pilvo skausmo, kuriam šiek tiek sumažėjus, rijimas prasideda vėl kol skausmo nebelieka – tik pastovus noras ištisą dieną kišti į save maistą ir daugiau nieko neveikti. Tai valgymas verkiant, rėkiant, neapkenčiant savęs, bjaurintis savimi ir, žinoma, slepiantis ir niekam nematant. Toks persivalgymas ištinka bent truputį nuklydus nuo savo plano, nes galvoje apsigyvena mintis ,,vis tiek suvalgius šitais dviem riešutais daugiau sugadinau savo planą, rytoj svarstyklės neparodys mažiau, tai galiu dabar valgyti iki apsivėmimo, o ryt vėl grįšiu prie savo plano”. Toks vienos dienos persivalgymas tampa savaitgalio, o dabartinės mano situacijos – savaitės persivalgymu. Kartais – tik nubudus tarsi užprogramuota jau žinau, kad šiandien persivalgysiu. Nuolatinis galvojimas apie maistą, baimė persivalgyti ir galiausiai persivalgymas griauna viską – ne tik tavo vidinį pasauli, bet ir pasaulį aplink mane – santykius. Nors ir turiu gyvenimo draugą, nors ir santykiai su šeima yra geri, jau ilga laiką jaučiu kažkokį meilės ir dėmesio stygių, dėl kurio kaltinu ne ką kitą, o tik save pačią. Juk kas mane mylės, net jei aš pati savęs nemyliu.
Nežinau kas turi atsitikti, kad išdrįsčiau ieškoti pagalbos, gal tikrai tai nutiks tik tada, kai pakelsiu ranką - ranką prieš save. O dabar eilinį kartą duodu sau šancą nuo kitos savaitės grįžti į mano susikurtą ,,normalų gyvenimą” – mitybos planas, reguliarios treniruotės ir kaukė ,,man viskas gerai”.
Ačiū, kad manęs išklausei.