1 Istorija
Dabar mano akyse ašaros, o pilve psichologiniai akmenys. Kaip pabėgti nuo to, kaip tą virpulį ir drebulį delnuos išvyti... tą nerimą, kuris į anoreksiją nuvaro, nes kūnas atsisako maisto... nebegeba funkcionuoti taip, kaip tarsi turėtų... Juodi plaukai, kvadratiniai akiniai- aplinkui miesto gatvėse.. pilna klonų jo. Kiekviename matau jį. Drebu. Drebu širdim ir kūnu, slystu iš kojų, vemiu, alpstu, keliuosi griūnu.. Kaip noriu nesakyt to niekam. Bet kaip sunku laikyt šėtoną savyje.
2 ISTorija
Niekada negalvojau, kad prabilsiu apie tai, bet kažkas stumia i priekį, kad padaryčiau tai... Nors net nežinau ar galiu, žmonės iš aukštesnių instancijų prašė to nedaryti ir aš prisiekiau, bet negaliu tylėti. Jau nebegaliu. Visada buvau laiminga, darbšti mergaitė, kuri nepažinojo blogų žmonių, nes aplink tokių nebuvo. Tėvai... Taip, jie pykosi, tėtis kėlė ranką prieš mamą, bet čia ne ta istorija, nors galbūt tai ir susije su mano poelgiais. Pinigų mums niekada netrūko, tačiau vieną dieną man parašė mergaite, bent tuo metu taip maniau. Ji pasiūlė man užsidirbti. Tuo metu man buvo apie 10... Ji buvo "bendraamžė". Pasiūlė fotografuotis... Lyg ir nieko baisaus, bet... Fotosesijos tipas buvo toks, kad aš fotografuojuosi išsinuoginusi ir nuotraukas nusiunčiu jai, už tai, tariamas fotografas (jos draugas) turėjo man sumokėti... Dabar žinau, kaip tai blogai ir kas už to slepiasi. Bet buvau vaikas, sutikau... Nusiunčiau, ir ne vieną nuotrauką, nemaniau, kad elgiuosi blogai... Žinučių tonas pasikeitė, tuomet prasidėjo grasinimai, kad jei neatsiųsiu dar, tos nuotraukos atsidurs viešumoje... Išsigandau, daug verkiau... ištryniau nuotraukas, anketas... Nurimau, bėgant metams pamiršau... Kai jau buvau beįžengianti i pilnametystę, apie 16-17 m,, mama gavo skambutį... Išėjo... Grįžo nešina nuotraukomis... Su didele lapų krūva, įvairiais tekstais.. Tai buvo popieriai iš tyrejos. Buvo pradėtabyla, turbūt vykstanti iki šiol... Tai kainavo daug ašarų, bemiegiu naktų... Po to teismas, to gyvulio (tos pačios "mergaites", kaip maniau), susmigęs žvilgsnis i nugarą teismo salėje... Krūva raminamųjų ir skausmas iki šiol... Jis nukankino kelias dešimtis mergaičių, kitomis pasinaudojo... Skauda dar dabar... Nors man jau dvidešimt ir viskas vyko prieš nemažai metu... Rašau tam, kad mamos susimąstytų ir pradėtų saugoti vaikus... Tos kelios dešimtys tėvų nuo šio gyvulio mūsų neapsaugojo, o stengėsi... Nepavyko... Mes, vaikai, kartais būname tokie naivūs ir tai kartais kainuoja skausmą visam gyvenimui. Tai nepasimiršta, dar ir dabar verkiu prisiminusi, ir turbūt tai liks visam gyvenimui...
3 Istorija
Praeitį stengiuosi palikti ten, kur jai ir vieta, tačiau perskaičiusi pasakojimus, nusprendžiau ir pati parašyti. Ne todėl, kad noriu išsipasakoti, o todėl, kad noriu kiekvienai iš jūsų pasakyti - esi ne viena. Šiandien mano gimtadienis. Dvidešimt penki.Dvidešimt penki minus šeši. Devyniolika. Devyniolika metų pragaro. Nuolatinės savigraužos, nepasitikėjimo savimi, bevertiškumo jausmo, nemigos ir košmarų, baimės, savidestrukcijos, depresijos. Tiesą sakant, visus tuos metus kuo puikiausiai tai slėpiau ir net artimiausi draugai neįtarė, kas vyksta mano viduje. Naiviai tikėjau pasakėle, neva tai laikas gydo žaizdas. Tai pasakiusiam išminčiui pasiųlyčiau šiuos žodžius užsirašyti ant lapo ir susikišti į užpakalį. Laukiau devyniolika metų, kol ta žaizda lyg koks vėžys taip išplito manyje, kad nei pradžios nei pabaigos nebegalėjau surasti. Savo gyvenime nė karto nesijaučiau tikrai laiminga. Žinojau, kad viskas vyksta ne taip, dažnai kaltinau išorinius dalykus, vis bijodama pripažinti viso to priežastį. Dar prieš kokius metus bijodavau naktį likti viena. Prasidėdavo baimės priepuoliai. Arba dar blogiau – įkyriai lįsdavo praeities prisiminimai. Dar ir dar kartą matau savo paauglį brolį. Matau save atsiklaupusią ant kelių. Save ant sofos, ant žemės. Matau savo vaikiškas kojas. Nepamenu kaip tada skambėjo jo balsas, bet puikiai žinau ką pasakys: -
čiulpk, arba pasakysiu mamai, ką blogo padarei. Klaupkis, - ir vėl matau savo kojas, šį kart sulenktas. Šis kartas labiausiai įstrigo. Visus kitus atmintis gerokai nutrynė, o gal ir specialiai užblokavo. Išliko tik tam tikri vaizdiniai. Nepamenu kiek tiksliai laiko tai tęsėsi, tačiau puikiai žinau, kad prievartaujama buvau ne kartą, ne du ir ne tris. Jau praėjus kuriam laikui, kažkodėl buvau įsitikinusi, kad jeigu pajėgsiu visus prisiminimus sudėlioti tikslia chronologine tvarka – nustos skaudėti, todėl prisiversdavau nuolat tai išgyventi iš naujo. Tomis naktimis, kuomet jau būdama suaugusi likdavau viena – ištisai praverkdavau. Galų gale supratau, kad turiu priimti sprendimą – gyventi ar mirti. Nebegalėjau ilgiau kabėti tarp dviejų pasaulių. Taip, visus tuos metus buvau nei gyva, nei mirusi. Beveik viską, ką pradėdavau, dėl nepasitikėjimo savimi mesdavau, nes žinojau, kad nieko šiaip ar taip gero neišeis, kad nieko savo gyvenime nepasieksiu. Žinojau, kad sulūžę daiktai neveikia.Taip aš jaučiausi, tačiau dabar džiaugiuosi apsisprendusi kreiptis pagalbos. Dabar jau kurį laiką gydausi depresiją. Gyvenimą pasukau visai kitu kampu, daug dirbu su savimi ir pagaliau galiu pasakyti, kad išmokau savo patirtį priimti tokią, kokia ji yra, nes praeities negaliu pakeisti. Tačiau galiu pakeisti ateitį ir man gera nuo šios minties. Žinau, kad šią naktį miegosiu
ramiai, o rytoj jausiuosi laiminga sulaukusi naujos dienos. Nors didžioji mano laiško dalis nėra pozityvi, žinia, kurią noriu jums perduoti – nepasiduokite blogoms emocijoms, turite su tuo kovoti. Nebijokite kreiptis pagalbos, ji bus suteikta, tik išdrįskite žengti pirmąjį žingsnį. Pažįstu tą jausmą, kuomet atrodo, kad niekas negali tavęs suprasti ir juolab, išgelbėti, bet apsidairyk aplink... Pasižiūrėk kiek istorijų išlindo šiame puslapyje, o kiek jų dar nežinai. Viename straipsnyje skaičiau,
kad kas ketvirta mergina yra patyrusi seksualinę prievartą. Viena iš keturių! Net aš, mačiusi šlykščiausias gyvenimo puses, išsižioju pamačiusi šį skaičių. Pagaliau suprantu, kad mano istorija nėra kažkuo išskirtinė, kad aš nesu paženklinta mistiniu nelaimės ženklu, kaip ilgą laiką jaučiausi. Mūsų daug. Ištisa armija, kovojanti su visuomenei nematomu priešu. Kiekviena savyje, tačiau ir visos kartu. Labai džiaugiuosi, kad moterys kalba suteikė progą paviešinti savo istoriją. Taip pat norėčiau atkreipti dėmesį, kad labai svarbu yra papasakoti, kaip nugalėjome savyje tūnantį siaubūną ir viena kitai priminti, kad nepaisant to, kas atsitiko, esam stiprios ir protingos moterys, galinčios susikurti laimingą dabartį.
4 ISTORIJA
Jau praėjo 10 metų, pagaliau pripažįstu, kad tai įvyko ir man. Aš tikiu, kad kiekvienas esam atsakingi už savo gyvenimą, nesu aplinkybių auka. Tiesiog noriu pasidalinti tuo, kas buvo tiek metų ištylėta, iškentėta viduje, sielos tamsiausiame vandenyne. Taigi, mano gėdinga ir šiurpi istorija.
Buvo vasaros įkarštis, mane pakvietė į smagų jaunuolių vakarėlį su pirtimi, ežeru ir jūra alkoholio. Tuomet man buvo tik suėję 17, kažkaip nebuvau labai simpatiška paauglė, nepasitikėjau savimi, bet svajojau apie meilę, tyrą tokią, gražią. Žodžiu, vis laukiau kada gi atjos tas princas ant žirgo. Neturėjau jokių santykių su vaikinais, užtat labai gerai mokiaus ir buvau iš inteligentiškos šeimos. Taigi, iš tos nakties pamenu nedaug: kaip gėrėme (daug), tada man pasidarė bloga ir aš nuėjau pagulėti į antrą aukštą, kur buvo visos lovos. Tuo metu ten buvo keli vaikinai, jie ramiai sau kalbėjosi, aš priguliau. Neužilgo visi išėjo išskyrus vieną. O tada pamenu tik kaip jis jau atsidurė ant manęs ir movė mano džinsus žemyn, o aš buvau visa kominė, todėl neturėjau jėgų pasipriešinti ir jį nustumti, bet suvokiau kad darosi. Ir tik pamenu, kaip jo draugai varstė duris ir žvengė "žiūrėk, jie ten jau dulkinasi, eina sau". Jiems tai buvo bajeris. Jie jau visi berods buvo pilnamečiai, pora metų vyresni. O aš visa sustingusi, lyg filme tik akis galėjau vartyti, o viduj toks klyksmas, sumišimas ir taip skauda... Tai štai, toks buvo mano pirmasis kartas, su visiškai nepažįstamu žmogumi. O skaudžiausia buvo tai, kad kitą dieną visa jų didelė chebra apie tai diskutavo ir juokėsi. Jaučiaus tokia pažeminta... suplėšyta į gabaliukus, niekam tikus, nieko verta purvina šiukšlytė, kuri kaip man teigė tuometinės mano "draugės" - "ei, niu pati dūra, prisigėrei.. koks čia dar išprievartavimas?!"- sakė jos, nes aišku jei išduočiau jų draugą, mažai jam nepasirodytų. Ir dar daug metų aš tikrai maniau kad tai nebuvo išprievartavimas, vat kažkodėl įtikino tų mergšių nuomonė, kurios tą naktį
šliaužiojo ir vėmė po namą. Aj, gerai kad bent jau patarė nusipirkti kitos dienos tabletę, o tai dar būčiau pastojus. Tai va. Tą vasarą man po kojom lyg žemė buvo atsivėrus ir mane prarijus. O tų jaunuolių draugų kompanija dar daug mėnesių, o gal ir metų vis prisimindavo tą įvykį, kurdavo juokelius, kartais prasilenkdavau su jais tarp bendrų pažįstamų.. Nesuprantu, kodėl tylėjau ir su nieko nepasidalinau apie šį įvykį. Ir kokiu budu dar paskui tokia didelė, graži ir išmintinga išaugau, netgi meilę susiradau, net ir ne vieną, nors su vyrais vistik nesugebu sukurti gerų santykių, jais nepasitikiu ir jų prisibijau. Ir tik šią vasarą pirmą kartą ever apsilankiau pas psichoterapeutą, kas buvo tikrai geras sprendimas, oho kaip palengvėjo, va kad net galiu rašyti apie šį savo įvykį! Meilės visoms ir laimės, žinokite, kad jūs nuostabios ir vertos pačių gražiausių dalykų gyvenime, neleiskime savęs skriausti!
5 ISTORIJA
Nežinau nuo ko pradėti, net praėjus 7-8 metams negaliu patikėt, kad tai įvyko. Taip blokavau visą šį
"reikalą", kad dabar net negaliu pasakyti kiek tiksliai man metų buvo - 11 ar 12. Su patėviu visad
sutardavau. Nuo mažens skirdavo daug dėmesio, niekad neatsisakydavo pažaist, "padūkt" ar
pralinksmint, tad nuoširdžiai vadindavau tėčiu. Tačiau prie viso šio gėrio buvo ir šiek tiek blogesnių
savybių, kaip per didelis griežtumas, kuris vertė mane jo labai prisibijoti. Gaudavau ir diržo už
kokią "zbitką" ar už blogesnį rezultatą mokykloje, tad giliai širdy visad jaučiau ir baimę. Tiesą
sakant, dažnai užtekdavo tiesiog jo žvilgsnio, jog išsigasčiau, nes diržo aš labai bijodavau. Nežinau
kaip, bet jis dažnai mokėdavo kažkaip uždengt tą pyktį už jo griežtumą, diržą, savo neatsisakymu
pažaisti ar pakvailioti, kas, žinoma, man, vaikui, labai patikdavo.
Buvome neseniai su šeima atsikraustę į naująjį butą. Tada viskas ir prasidėjo, niekad ankščiau to
nėra buvę. Nežinau kas tam padarė įtaką, bet jis pradėjo elgtis su manim kitaip, viskas lyg ir taip
pat, bet kitaip. Nemoku to apsakyt.. Bendravimas tas pats, rūpestis irgi, tačiau fiziškai viskas
pasikeitė. Vietoj nekaltų vaikiškų padūkimų lovoj, kutulio ir pagalvių mūšio atsirado kažkas
bjauraus. Iš pradžių nė kiek nesuprasdavau, nekreipdavau dėmesio, nors tie prisilietimai,
graibaliojimai prigulus šalia, ar pasikvietus būdavo neįprasti. Rankų kaišaliojimas visur.. ir taip
beveik kiekvieną dieną, kai tik nieko nebūdavo namuose. Tylėdavau ir bijodavau, kol galiausiai
neatėjo į tą kvailą galvą, kad tėvai taip nesielgia. Kiekvieną kartą jam vos pradėjus kiek
iškrypėliškiau liestis aš išeidavau iš kambario ar pasakydavau "baik", tai buvo pirmi mano
"pasipriešinimai" supratus, jog taip neturi būti. Žinoma, tai nesiliovė, o kažkam pasakoti buvo gėda.
Net ir nesitikėjau, jog kažkas patikės. Juk jis toks dievobaimingas vyras, mylintis vaikus.. Tylėjau,
tačiau ėmiau elgtis drąsiau, nebeeidavau į kambarį, nebežaisdavau, nebežiūrėdavau televizijos
kartu. Kol vieną vakarą atsirado tas žvilgsnis, kurio aš taip bijodavau.. Tas žvilgsnis, kuriuo jis
pažiūrėdavo, kai kąnors prisidirbdavau ir imdavo diržą į rankas. Tą vakarą irgi išsigandau, todėl
išvis nesipriešinau ir nieko, apart mykiančių "baik" nepasakiau. Jis lietė mane intensyviau, nei
liesdavo prieš tai.. žemiau, žemiau.. pirštais.. kaip šlykštu. Aš nieko nedariau, net nežinau ar būčiau
galėjus kažką padaryti. Po visų pirštų kaišiojimų jis ištarė "Tik mamai nesakyk, gerai? Tikiuosi dar
pakartosim." Nieko nepasakiau Neperžengiau savo baimės ir iki šiol taip save kaltinu ir nežinau ar
buvau bejėgė ar ne. Juk galėjau pradėti muštis, muistytis, bėkt pas kaimynus ar tiesiog bėkt, rėkt ar
šaukt. Bet be mykenimų, daugiau nieko nedariau. Bijojau, bet ar tai pasiteisinimas? Atsigulus po
visko verkiau, galvojau apie šlykštuma ir lengviausią variantą kaip jį nusiplaut - savižudybę. Nors
net nejausdama pradėjau mąstyt, kad turėtų mirt tokie, kaip jis. Maudžiausi tą vakarą ne vieną kartą,
tryniau šiurkščia kempine savo kūną, kad tik nusiplautų tos rankos, tie pirštai, tas bjaurumas, bet
nusiplovimui įtakos turėjo tik laikas. Pati negaliu patikėt, bet išdrįsau pasakyti tai mamai, kai tai
pasikartojo antrą kartą. Žinoma, buvo daug ašarų, pykčių, alkoholio jos akyse, tačiau tuom viskas ir
baigėsi. Pati padaryti kažko daugiau nesugebėjau. Vienintelis dalykas, kurį pakeitė tas
pasiskundimas buvo tai, kad jis daugiau prie manęs nebelindo. Tačiau aš jį mačiau ir matau
kiekvieną dieną, vadinu jį tėčiu, klausau jo paliepimų.. lyg niekur nieko. Su laiku pripratau, tačiau
pagaliau aš jo nebebijau, nei žvilgsnio, nei grasinimų - nieko. Žinau savo teises ir kaip save apginti.
Gaila, kad tada nežinojau. Kvailas vaikas, kuris užaugo. Kai tik turėsiu galimybę iš čia pabėgti,
būtinai tą padarysiu, nes kelis metus vaidinti, jog nieko nebuvo, kai kiekvieną dieną matai jo veidą
yra sudėtinga. Atsibodo apsimetinėti, tiesiog noriu pradėti viską iš naujo, tikiuosi, jog tai greitai
įvyks.
Beje, žinau kaip sunku būna merginoms po tokių įvykių prisileisti betkokį vyriškos lyties atstovą..
Tiek laiko bijodavau artimiau bendrauti su bendraklasiais ar berniukais iš kiemo, todėl jokių
vaikiškų draugysčių nepatyriau. BET labai noriu padrąsinti.. Po Po tų 8 metų aš galiausiai leidausi į
draugystę su savo dabartiniu vaikinu ir patikėkit, jog tai sugrąžina bent dalį pasitikėjimo savimi,
orumo, noro gyventi, kurti šeimą, siekti karjeros ar kurti. Niekada dar nebuvau tokia laiminga.
Nebebijokit!
6 ISTORIJA
Esu paprastas vaikinas, tačiau puikiai žinantis savo vertę. Esu pozityvus, tad nepradėsiu teisti tų,
kurie negražiai su Jumis pasielgė. Tačiau pabandysiu duoti patarimus iš savo pusės, kaip atskirti
smurtautoją (fizini ar moralinį), prievartautoją ar asilą.
Pirmiausia reikėtų naudotis tuo, ką turime - tai yra žmogaus išvaizda. Jei matote gana agresyvu
apsirengimo stilių (miesto velniukai), kaip aptempta odine striukė, trumpai skusti plaukai ir išmesta
pachotkė – visiškai nesvarbu, kaip gražiai jis bandys su Jumis kalbėtis – snargliai dėl sekso padarys
viską. Tad neleiskite sau meluoti sau. Juk viduje pati žinai, kad su juo reikalų turėti nenori ir kad tik
gavęs ar kiek padraugavęs, jis pasikeis.
Atkreipk dėmesį į žmogaus priežiūrą. Nemanyk, jog pabendravus Tu jį pakeisi. Savęs nepriežiūra ar
per didelė priežiūra yra ne išorinis dalykas, o vidinis. Vaikinas per daug save mylintis bus narcizas,
o to pasėkmes puikiai žinote – mergina laiminga su narcizu niekuomet nebus, nes jo meilė sau
visuomet pranoks meilę Jums. Kas liečia neprisižiūrėjimą – tai žmogaus vidinė savijauta too.
Kažkas jo gyvenime negerai, daug tamsių spalvų. Tačiau Jūs ne motinos Teresės. Jums nepriklauso
jo tvarkyti – nežeminkite savęs net mintimis apie tai. Jūs – save gerbiančios ir mylinčios moterys,
suprantančios savo vertę – raskite tokį patį vaikiną.
Kitas dalykas – tai ne tiesa, jog vyras negali gyventi be sekso ir jam to REIKIA. Mums sekso reikia
lygiai taip pat, kaip to reikia Jums. Kiekvienas sveikas vyras moters nori, moteris jį traukia. Tačiau
tokie ''Aš negaliu daugiau'', '' Man reikia dabar'' ir panašiai.. Tai pienburniu ir vyrų, neturinčių nei
savigarbos, nei brandos, nei savitvardos. Tai pacanu savybė ir apie žmogų ji pasako labai daug.
Rinkis vyrą, kuris Tave gerbs ir nespaus – tuomet jausiesi gerai ir laisvai.
Pavydas. Pavydas yra normalus dalykas, visi mes pavydime, tačiau nesveikas pavydas aprašytas
Jūsų istorijose nėra normalus. Tai pasitikėjimo trūkūmo, nepilnavertiškumo pasėkmė. Ir ji labai
žalinga. Normaliose porose tokio pavydo nėra ir neturi būti – normalu paklausti, kas ta mergina/
vaikinas, laikinanti visas nuotraukas ir norėti pažinoti kitos pusės draugus, tačiau bet koks smurtas,
panieka ir pakeltas balsas- nenormalu. Jūs turite suprasti, jog žmogų reikia rinktis savo vertės.
Nemanykite, jog pasirinkę nepilnaverti, savimi nepasitikintį nevalą, Jūs padarysite iš jo žmogų. Visi
mes praeiname sunkius periodus, tačiau tik juos praėjus, sustiprėjus, pasimokius, reikia dairytis
antrosios pusės.
Smurtas – vėlgi nepilnavertiškumas. Gavai kartą – stop. Palik ir neatsisuk. Galbūt Tau tai atrodo
tolima, tačiau visos Tavo meilės dar tik prieš akis – nenubrauk jų vien dėl smurtaujančio vaikino.
Gerbk save ir tuomet kiti gerbs Tave. Jei atleisi, vadinasi nesupranti savo vertės ir savęs negerbi – jo
pasamonė tai įvertins ir gausi dar stipriau. Tokia tiesa.
Aš suprantu, jog mano patarimai beverčiai. Jie apsaugos jus tik nuo pavienių vaikinų ir blogai
pasibaigsiančių nuotykių, nes žinau, jog kai širdis sako taip – turi būti labai stiprus, jog pasakytum
ne. Tačiau esu visas šimtu procentų moterų pusėje ir kovosiu už jus iki paskutinio atodūsio. Tai
darau ne dėl sekso ar populiarumo – turiu daugybę draugų, esu keliautojas ir draugę turiu jau
daugybę metų. Tačiau nors esate psichologiškai stipresnės už vyrus, žinau, jog neigiamus dalykus
priimate šimtą kartų stipriau, tad man skauda kartu su Jumis. Skaitykite, gyvenkite, nebijokite
vienos nakties nuotykių, tačiau GALVOKITE, įvertinkite ir niekuomet neišjunkite sveiko proto.
Vienos nakties nuotykis, draugyste ir t.t. Nėra skirta JAM. Ji skirta Jums. Ir jei Jums tai nepatinka –
tuomet tai bevertiška ir privalu sustoti.Nors nenoriu viešinti savo vardo – Jūs nuostabios. Visos iki
vienas be galo savotiškos ir nepakartojamos. Nesvarbu ar Tu žema ir aukšta, nesvarbi nei Tavo
fizionomija nei vidinės savybės. Nesvarbūs Tavo pažymiai, aplinkinių nuomonė. Visos Jūs –
moterys, ir galbūt mama išmokė šitaip Jus visas mylėti ir gerbti. Net svajonę kažkada turėjau, tapti
super herojumi ant motociklo, važinėti naktimis miškais ir skersgatviais ir visas Jus saugoti.
Nežinau, kodėl man tai taip aktualu. Na ir bet kokio atveju – mylėk save ir prisimink, kad kuri save
savo poelgiais. Būk principinga ir rinkis vyrą savo lygio -draugystė jaunų metų greičiausiai vistiek
neves prie altoriaus, tačiau ji tam ir neskirta – draugystė skirta išmokti mylėti, vertinti, spręsti
problemas – tad to ir mokykis. Ji tikrai neskirta išmokti muštis ir kalimui į galvą, kokia maža esi
smile emoticon
Nelaikykite skausmo ar nuoskaudų dėl praeities ir tų kvailių. Išmokite paleisti. Ir eikite toliau – ne
visi vyrai blogi, tiesiog... Kartais būna ir aš už tai atsiprašau..
7 ISTORIJA
Be galo skaudu viską prisiminti. Praėjo jau 8-neri metai, o kūnas vis virpa viską prisiminus...
Pirmą kart tai nutiko atostogaujant pas tetą kitoje šalyje. Таi buvo jos vyras, dabar jau buvęs. man
buvo vienuolika, kai bežiūrint televizija jis pradėjo grabinėti dar net nesusiformavusią krūtinę... Tuo
metu dar nežinojau, jog tai yra baisu. Buvau labai uždara, nors ir turiu nuostabius tèvus, nieko
niekam nesakiau. Tikriausiai nesupratau, kad reikia pasakyti. Viskas pasikartojo man suėjus 17. Vel
atostogavau pas juos, prižiūrėjau jų mergaitę. Jis ateidavo naktimis ir liesdavo mane. Vėl tylėjau.
ėmiau miegoti su drabužiais, knygą skaityti iki paryčių, su siaubu laukti nakties. Vėl tylėjau.
Nežinau kodėl. Gal dėl to, kad mačiau jog teta laiminga. Man buvo įprasta aukotis. O viduje dužau
kasnakt. Atostogoms einant į pabaigą, teta keletui dienų išvažiavo į komandiruotę. Ryte atsikėlus
apsidžiaugiau, jog esu viena namuose ir ramiai galiu išsimaudyti. Deja. Tas gyvulys grįžo.
negirdėjau. Atitraukė dušo užuolaidą ir kažką kalbėjo savo kalba. Šnopavo ir tenkino savo
instinktus. Tai buvo mano pirmas kartas. Po visko liepė susitvarkyti ir eiti ruośti pietų. Pasiėmiau
mergaitę ir išėjau. Kur ėjau jau net nepamenu... Tyla. spengianti tyla galvoje. spengianti tyla iki kol
grįžo teta. Niekas nieko nesužinojo. Ir nebūtų sužinoję, jei ne puseserė. Jai tebuvo 12. ir jis lindo
prie jos. Kilo didžiulis barnis. Ir visi atsigreze į mane. Man sakyti nieko nereikėjo. Visi viską
suprato. Tada prasidėjo psichoterapeutės durų varstymas. Ilgi pokalbiai padėjo. Padėjo suprasti, kad
nesu dėl to kalta. Turiu nuostabią šeimą, kuri mane palaiko. Tačiau apie tai niekas nekalba. Visiems
lengviau. Lengviau nekalbėti. Ir man pačiai lengviau. Buvo be galo sunku praeiti tą kelią, pradėti
santykius su vaikinais. Tai išdrįsau tik po 5 metų, būnant 22. Dar iki šiol sapnuoju košmarus. Ne
kartą kilo mintis nusižudyti. Čia esu tik tėvų dėka. Iš šono esu laiminga, esu besidžiaugianti
gyvenimu. Dabar tokia ir esu. Bet tik praėjus 8 metams...
Visi sako, kad reikia kalbėti, neslėpti. Bet tik maža dalis supranta, kad kalbėti nejaučiant gėdos yra
labai sunku...
ačiū už galimybę kalbėti.
8 istorija
Tuomet dar buvau jauna, betrinanti mokyklos suolus, romantikė. Buvo šiltas balandžio mėnuo.
Iki mokyklos baigimo liko kiek daugiau nei mėnesis. Pamenu, vieną vakarą su keletu draugių
nutarėm nueiti į vietinį barą. Apsirengiau trumpa suknele, odiniu švarkeliu. Plaukų netiesinau, bet
lūpas pasidažiau. O ten sutikau jį - be proto žavingą, žymiai vyresnį juodaakį. Jo piktas žvilgsnis
man atrodė kaip iššūkis. Norėjosi prieiti ir jį sušildyti. Vakaro eigoje susipažinome, pasirodo,
turėjome bendrų pažįstamų. Pradėjome bendrauti. Nežinau kodėl, (tikriausiai dėl to, jog mano
smegenys nutarė nenagrinėti šio įvykio), bet tuomet nesureikšminau to, jog jau pirmą pažinties
vakarą jis man netiesiogiai siūlė su juo permiegoti. Be abejonės, jis jau buvo gerokai įkaušęs.
Atsisakiau. Tačiau pradėjome bendrauti.
O vasarą jau draugavome. Ne, ne taip kaip visi - iš dalies savo santykius slėpėme dėl didelio
amžiaus skirtumo. Tačiau jaučiausi mylima. Ir tuo metu turbūt nepaisiau to fakto, kad mano
mielasis per daug mėgsta išgerti. Per dažnai lankosi bare, per dažnai jame užmiega, per dažnai
girtas man skambina. Vėliau sužinojau, jog jis kėlė ranką prieš savo buvusiąją - ne kartą, ne du
kartus. Už tai buvo teistas. Skaitytojų prašau neklausti, kodėl nesusimąsčiau - nes atsakyti
negalėsiu. Turbūt buvau užsidėjusi rožinius akinius ir įsivaizdavau, kad taip gali atsitikti bet kuriai,
bet ne man. Maniau, jog esu geras žmogus ir tikrai nenusipelniau, jog prieš mane būtų keliama
ranka.
Pirmaisiais draugystės metais nukreiptos prieš save agresijos nejaučiau. Tačiau jau sekantį rudenį,
mums einant namo iš to paties baro, susipykome. Užpavydėjau kitai merginai jo dėmesio. Tuomet,
vidury ginčo, jis mane suėmė už plaukų. Išvadino kvaile. Ir nesumelavo - juk jau po valandos ėjau
jam iš paskos. Atsiprašiau už tai, kad esu pavydi. Tada sekė kitas kartas, kai vėl būdamas įkaušęs,
jis stipriai mane suėmė už kaklo. 'Tau juk tai patinka', sušnypštė į ausį. Pasijaučiau kaip šiukšlė.
Niekada gyvenime nebuvau tokia pažeminta.
Vėliau mano mielasis turbūt įsidrąsino ir pradėjo rodyti agresiją netgi tuomet, kai būdavo blaivus.
Juokais pakeldavo ranką, sakydavo, jog suduos. Aš atsakydavau, kad vyras, mušantis moterį, negali
vadintis vyru, bet turbūt jam tai buvo nė motais. Dažnai verkdavau ir klausdavau savęs kodėl. Kodėl
pasirinkau tokį kelią, tokį vyrą. Draugės pasakodavo apie barnius su savais vaikinais, o aš
sėdėdavau ir tylėdavau, nes jei būčiau papasakojus apie tai, ką man teko patirti, jos būtų liepę man
mano gyvenimo vyrą palikti. O taip - aš jį laikiau savo gyvenimo vyru. Maniau, jog vieną gražią
dieną išgydysiu jo agresiją ir jo potraukį alkoholiui ir būsim be proto laimingi. Gėrė jis rečiau, negu
anksčiau, bet geriau nuo to man nebuvo. Nesveiki pavydo priepuoliai, įtarinėjimai ir nesibaigiantis
reikalavimų sąrašas mane visiškai išsunkė. Jis norėjo tobulos, jį prižiūrinčios namų šeimininkės ir
tuo pačiu nepakartojamos meilužės. O aš norėjau normalių santykių, kuomet galėčiau nebijoti, jog
jis grįš iš darbo prastos nuotaikos, parsineš alaus, o išgėręs klausys slegiančią muziką ir iškraus
visas savo nelaimes ant manęs. Man atsibodo matyti jį girtą, atsibodo būti jo aukle. Daugiau
nebenorėjau gyventi baimėje ir laukti kito smūgio į veidą, tebūnie 'nestipraus', kalbant jo žodžiais.
Tik praėjus beveik trejiems metams supratau, kad mane visiškai palaužė psichologiškai, tapau
nebeatpažįstama. Negalėjau išeiti su grupiokėmis vakare į miestą, išgerti su drauge kavos, jeigu jam
ta draugė nepatikdavo. O juk tuo metu buvau labai labai jauna ir visas gyvenimas man buvo (ir yra)
prieš akis. Galiu tik padėkoti kitam žmogui, leidusiam man suprasti, kad ne visi vyrai yra tokie,
kaip mano buvusysis. Dabar atsistojau ant kojų, puoselėju santykius su kitu žmogumi. Stengiuosi
pamiršti visus smūgius ir pažeminimus, nes pasirinkau nebūti savo praeities auka.
Visom merginom norėčiau pasakyti - jeigu buvo pirmas kartas, vadinasi bus ir antras. Niekuomet
netikėkite pažadais, kad daugiau tai nepasikartos. Ir niekuomet nedarykite mano klaidos ir
nekaltinkite savęs.
9 IStorija
Ne, aš nebuvau lytiškai išnaudojama, prievartos nepatyriau – tiesiogine prasme tikrai ne.
Skaitau apie tėvus ir mamas, kurios nieko nematė ar apsimetė nematančios, kurios nekalbėdamos
tikėjosi, kad viskas pasimirš ir niekaip nesuprantu, kodėl, kada ir kas mums įkalė į galvas, kad
reikia tiesiog tyliai prakentėti, užsimerkti ir nieko nedaryti.
Kaip jau sakiau, iš išorės prievartos nepatyriau, tačiau nemažai laiko prievartavau pati save, nes taip
buvau išauklėta. Tą patį darė mano mama ir daro daug kitų moterų, kurias kasdien sutinkame
gatvėje.
Aišku, galime smerkti tėvus, močiutes, kaimynus, aplinką – bet juk juos taip pat kažkas auklėjo,
mokino. Atrodo, kad tas savęs prievartavimo genas mums buvo suinstaliuotas daugybę šimtmečių
atgal – ir jis vis dar veikia.
Su vyru pragyvenau septynerius metus. Pradžioje, aišku, viskas buvo gerai – kaip ir visoms ir
visiems. Vėliau po truputį viskas ėmė riedėti žemyn. Buvau išmokyta rūpintis, patarnauti, šokinėti
aplink. Man tai atrodė normalu – juk tai mano vyras, aš turiu dėl jo stengtis.
Jis galvojo panašiai: juk tai mano žmona ir ji turi dėl manes stengtis. O jei nesistengia, ar stengiasi
per mažai – turi gauti priekaištų. Pamažu mano pastangos ir jo priekaištai peraugo į visišką
manipuliavimą. Jei kažko nenorėdavau daryti, jis teigdavo, kad esu savanaudė ir visai apie jį
negalvoju. Dabar man juokinga – bet tada aš tuo tikėdavau. Visokiais būdais stengiausi išlaviruoti
taip, kad jis liktų bent jau kažkiek patenkintas ir kad atsikabintų nuo manes bei leistų pailsėti. Tai
vyko ne tik intymioje srityje, bet ir apskritai dėl visko. Gimus sūnui mano jėgos visiškai nusęko.
Kartais vakarais, užmigus vaikui norėdavau tiesiog prisiglausti,
pasišnekėti, tačiau jis norėdavo tik vieno, o jei paaiškėdavo, kad man mėnesinės – susinervinęs
nuvydavo mane šalin. Prasidėjo grasinimai apie tai, kad jei nebus taip, kaip jis nori ir aš nesielgsiu
pagal jo fantazijas, jis susiras kitą, kuri jam viską atliks ir dėl to būsiu kalta tik aš – nes pati
nepalikau jam kitos išeities…
Ačiū Dievui, susirado jis tą kitą ir išėjo su visam.
Ir štai, galvoju – kiek moterų yra išauklėtos elgtis panašiai? Nusileisti, kad tik nebūtų barnių,
pratylėti, prakentėti, nekreipti dėmesio, net jei kenčia vaikai, kad neišeitų, nepaliktų, ar dar ko
nepadarytų? Kiek jų gyvena panašiai ir galvoja, kad viskas čia normalu, nes jų mamos taip gyveno?
Kiek jų gyvena su alkoholikais ir smurtautojais bei nenori jų palikti?
Kol mano vyras neišėjo, aš pati galvojau, kad pas mane viskas normalu… Nemokėjau saves mylėti
(net nežinojau, kas tai yra), nemaniau, kad esu verta kažko geresnio – na, o aplinkiniai negali mūsų
vertinti geriau, nes mes patys save vertiname.
Mes pačios turime išmokti džiaugtis gyvenimu ir savimi, gerbti save, suvokti, kad moteris be vyro –
tai nėra kažkoks nepilnavertis padaras, negalintis savimi pasirūpinti.
10 istorija
Žmogus neretai ateitį įsivaizduoja kaip labai tolimą ir niekad nepasiekiamą salą (net jei ir
daugeliui atrodytų, jog gyvenimas yra ilgas). O jeigu toje saloje apsigyventų tie, kurių problemos
naikina gėrį, tie, kuriems labai skauda ir sunku kvėpuoti ne fiziškai, o dvasiškai? Tada individai,
susimąstę apie savo kasdienes bei nereikšmingas problemėles darbe, mokykloje, namie priimtų
verdiktą, kad jų patirtos negandos niekad neatstos tų nelaimėlių, tūnančių saloje. O jeigu žmogus
yra pernelyg jaunas suvokti, kas šiame pasaulyje yra gėris ir kas blogis, su kuo reikia kovoti ir su
kuo susitaikyti. Kartais nesusimąstome, kad tokia sala egzistuoja ir joje gyvena labai daug vaikų.
Žinau. Nes pati joje buvau.
Šia tema itin lengva kalbėti tik savo paties galvoje, tiesa, praėjus tiek metų pasidarė lengva ir
anonimiškai rašyti. Negaliu tiksliai įvardinti kada tai prasidėjo, bet labai gerai pamenu finišo
tiesiąją. Atminty šmėsteli akimirka kai palapinėje likome dviese (prieš tai visi žaidėme kortomis kol
broliams atsibodo ir jie išlipo), jis apvertė mane pilvu į žemę ir lietė. Ir tada man buvo aštuoneri,
labai garsiai mintyse sau pasakiau: „ Aš jau einu į antrą klasę. Kaip jis gali su manim kažką daryti?
Juk aš jau nebe vaikas.“ Išsigandau, kad jis moka skaityti mintis ir nuo to laiko daugiau to nebedarė.
Grįžtant į pačią pradžią, tai vyko labai ankstyvoje vaikystėje (garantuoju, kad ir kūdikystėje). Jis
turėjo laisvą prieigą prie manęs, nes visada kai nebūdavo mamos namie galėdavo ir turėdavo manim
rūpintis. Buvau vaikas, kaip ir visi- labai naivus ir tikintis vaikas, todėl viskas, ką jis man
pasiūlydavo atrodė normalu. Žvilgsniu pakviesdavo į lovą, jei tingėdavau lipti iš savosios -
padrąsindavo rankos mostelėjimu, šiltu šypsniu priversdavo palįsti po jo užklotu. Tada liesdavo.
Nesupratau ką jis veikdavo su manim, nesupratau ir kodėl tai turėtų būt blogai, juk jausmas visai
malonus. Kol tai gana ritmiškai tęsėsi, pradėjau pykti. Išdrąsėjau ir nors labai maža pradėjau
suvokti, kad mano kūnas yra mano kūnas. Atrodo net pati sąmonė ėmė formuoti požiūrį, kad tai, ką
jis daro yra negerai. Tada kiekvieną vakarą prieš užmiegant ruošdavaus pasakyti mamai. Mintyse
dėliodavau žodžius, įsivaizduodavau kaip turėtų skambėti pasakojimas, bet vedama per didelės
gėdos ir baimės, jog niekas tokiomis pasakomis nepatikės- pralemendavau tik pirmą žodį:
„Mama,...“. Vėliau pasimesdavau ir palinkėdavau labos nakties. Bandžiau kelis kartus pasakyti, bet
visada neleisdavo mintis, kad tai kas vyksta yra nepriimtina visuomenėj, kad aš būsiu nenormali,
kad aplinkui esantys vaikai iš manęs gali pradėti šaipytis ir kažkaip jaučiau, jog galiausiai
sprendimo nieks taip ir nesuras. Jis ir toliau tai tęsė, o aš tyliai kentėjau ir bandžiau džiaugtis
vaikyste.
Retai pasitaikydavo diena, kada būdavau nepaliesta. Dar rečiau pagaudavau save visiškai
nemąstančią apie tai. Kai sugrįždavo mintys, prašydavau kažkieno pagalbos jas išvyti iš mano
galvos. Bėgau. Bėgau nuo to, kas vyko. Kartais pasistengdavau likti viena ir išsiverkdavau, kartais
taip ir vaikščiodavau pasimetus, sukrėsta ir sukaustyta jau nebe baimės, o beprasmybės. Žiauriausia,
jog jauno žmogaus galvoje atsirasdavo vietos mintims apie kito žmogaus mirtį. Vėliau ne kartą
išgirdus apie pedofiliją , pradėjau auginti didžiulę neapykantą viduje. Norą (atleisk man, Dieve),
kad jis mirtų. Norą niekad gyvenime daugiau jo nematyti ir laikyti jį nieku, visišku nuliu.
Dabar esu devyniolikos ir deja, bet matau jį kiekvieną dieną. Susitaikiau su praeitim, nes viskas ten
ir liko. Dabar esu čia, bet vis dar baili, vis dar turinti problemų su liūdesiu, vis dar linkusi į depresiją
ir retkarčiais su mintimis apie savižudybę. Suvokiau, kad žmogus, prievartaujantis vaikus turi labai
gerai mokėti psichologiją. Jis ne be reikalo pasirenka tokias mažas aukas. Visi jauni šios Žemės
gyventojai lengvabūdiškai galvoja, kad pasaulis yra geras. Ir užtenka tik to labai ankstyvo
susidūrimo su blogiu, kad viskas, kas atrodo greitai pamirštama amžinai lieka tarsi itin aštrus ir
negailestingai žudantis durklas mumyse, tuo pačiu nesivarginantis palikti visą gyvenimą.
11 istorija
Mano vaikystės pasaulėlyje toks reiškinys kaip seksas man buvo lyg tolima ir negirdėta vieta
pasaulio pakrašty. Man ši sąvoka net neegzistavo. Kol aš išaugau iš to mažo pasaulėlio ir pradėjau
kurti savąjį, be jokio informacijos filtro, be nuolatinės tėvų pakištos pagalvės krentant, be ribų ir
suvaržymų. O tada prasidėjo virtinė blogų sprendimų. Galvojau, kadangi dabar aš prisiimu visą
atsakomybę už save, tai galiu elgtis kaip tik noriu. Po vieno blogo pasirinkimo, atėjo kitas ir taip
ritausi ritausi žemyn. Dugnas jau buvo netoli. Kai, po visiško sąmonės aptemimo nuo alkoholio
kiekio, atsibudau ryte visiškai nuoga, bet ne savo lovoj, supratau, kad visa kakta atsimušiau į dugną.
Šalia buvo senų laikų pažįstamas. Vaikystėje apturėjom nemažą susižavėjimą vienas kitu. Tačiau tai
labai greit nutrūko. Ir štai pačioj blogiausioj situacijoj pasitaikė jis. Visas užaugęs. Jau spėjęs tapti
medžiotoju. Tą vakarą, pradėjęs nuo labai meilių dalykų, jis perėjo prie drastiškų priemonių.
Supančiojo mane svaigalais ir sudorojo kaip pašautą žvėrelį. Buvau lyg mėsos gabalas jam. Taip ir
jaučiausi. Ryte žiūrėjo į mane iš aukšto kaip į kokius niekam nereikalingus mėsos likučius. Liepė
greičiau nešdintis ir burbtelėjo parašysiąs kadanors man, lyg tai man dar būtų rūpėję. Grįžau namo
nesusivokdama kas ir kaip įvyko. Mano kūnui buvo toks didelis emocinis šokas, kad aš drebėjau.
Nepavyko to nuplauti nei muilu, nei naujais drabužiais, nei kvepalais, nei laiku. Atrodė, kad visą
kūną padengė viską sulaikanti medžiaga. Tai buvo be galo didelė gėda. Nešioju ją labai ilgai. Man
gėda, kad man taip atsitiko. Man gėda, kad aš pati dėl to kalta. Man gėda, kad jis buvo mano
draugas. Tikriausia baisiausia yra suvokimas, kad aš pati sau tai padariau. Pati sukūriau tokias
sąlygas, kad taip atsitiktų. Po šio baisaus „dugno“ pradėjau sparčiai keistis. Atsisakiau visų žalingų
dalykų, kurie bent galėtų priminti to vakaro istorijos pasikartojimą. Liko tik tos baisios gėdos
mintys ir baimė prisileisti šalia kitą. Bet koks kito žmogaus prisilietimas verčia mano kūną tam
priešintis visais įmanomais būdais. Norisi spardyti ir rėkti kiek tik gerklė leidžia. Man per daug
baisu... ir gėda.
12 istorija
Nuo mažens buvau nepataisoma romantikė. Visur regėjau meilę. Nežinau, ar tai buvo tėvų meilės trūkumas, ar tiesiog neturėjimas kitų dalykų, kuriais galėčiau užsiimti ir nukreipti fantaziją. Viskas mintyse sukosi tik apie meilę. Disney‘aus filmukai apie gražias laimingas pabaigas, vėliau atkartoti mano žaidimuose su barbėmis, man tarsi užprogramavo idėją, jog svarbiausia ir būtiniausia yra TĄ žmogų, kuris sakys, kad myli. Nes tada aš būsiu „complete“, užbaigta, išsipildžiusi. Taigi nuo pat pirmųjų klasių aš turėdavau krūvą susižavėjimo subjektų, dėl kurių vaikiškai pergyvendavau – kas su kuo kartu karpė „draugystės“ girliandą, susikabino už rankų... Dėl savo charakterio taip pat buvau ir pakankamai iniciatyvi, bendraujanti daugiau su berniukais nei mergaitėmis. Ko man reikėjo? Man reikėjo pripažinimo, ženklų iš kitų žmonių, kurie leistų jaustis savimi pasitikinčia, reikalinga, būti savo iliuzijoje, svajonėje. Tuomet man sukako 14 metų ir aš pradėjau dairytis į vyresnius. Jie, gi, ne tokie nesubrendę kaip mano klasiokai, jau paaugę, atsakingesni, kaip mums sakydavo, „brandos lygis panašus“. Vėlgi, man reikėjo svajonės. Jaustis gražia, reikalinga, romantiškai. Bet ko iš manęs mainais norėjo tas 18- metis vaikinas? Manau, visos puikiai suprantame. Tėvai neleidžia pasilikti dviese namie, taigi einame į parką, jis graibalioja mane visur, kur pasiekia, nes galima, nes aš leidžiu, nesusivokusi, nejaučianti savo vertės, nes viskas, ko man gyvenime reikėjo, tai pripažinimas, o tik šitaip aš galiu būti pripažinta žmogaus, kuris man patiKO – ne, nebepatinka, nes man absoliučiai šlykštu yra tai jausti, išgyventi. Kai mano kūnas tik pradėjęs lytiškai bręsti, aš nejaučiu geismo ir traukos, o esu objektas patenkinti kažkieno kito seksualinę aistrą mainais į tai, jog po to jausiuos šlykščiai, bet sumokėjus tam tikrą „kainą“ dėl savo sujauktos savivertės. Be abejonės, bus rašančių, jog anokia čia bėda, be to, kodėl aš neatstūmiau jo, nepabėgau, nenustojau bendrauti tuomet, kai reikėjo? Aš savęs irgi to klausiu. Man buvo 14 metų, ir aš bijojau. Jog tai išaiškės, jog tėvai supyks, jog jis visiems pasakys. Aš nepažinojau savęs. Aš nieko nežinojau. Jis neatėmė mano nekaltybės, niekam nieko nesakė, o vėliau, supratusi, jog tai niekur neveda, aš jį palikau. Bet iki dabar aš kovoju su mąstymu, kad visi jie tokie ir jiems TO reikia, nes jie taip supranta MEILĘ. Ir tuo labiau kovoju su savo nepilnavertiškumu. Lyg niekur nieko užsipuolu savo Vyrą, išskaitydama jo žodžiuose tai, ko jis tikrai neturėjo omeny. Ką būtų turėjęs omeny tas žmogus, jei taip galima pavadinti..
13 istorija
Gimiau ir augau mažame miestelyje. Tėvai susitiko jauni. Paskutinėje klasėje gimiau aš. Pirmagimė, laukta, mylima. Tėvai įstojo į universitetus, auginti mane padėjo seneliai. Sveika, sociali, mylinti aplinka. Kad jauna šeima gyventų atskirai, nuo tėvų, išsinuomojom būstą privačiame name, kur pirmame aukšte gyveno šeima su dviem vaikučiais - keturiolikos sūnus ir devynmetė mergaitė. Didžiulis privatus kiemas, sodas, sūpuoklės, vaikų namelis – būstą išnuomojusi šeima buvo dėmesinga savo vaikams, visu tuo gėriu galėjau naudotis ir aš. Saugi, draugiška aplinka vaikams. Kai ryte išeini į kiemą, o mama tik pašaukia pietų ir vakarienės. Tuo metu man buvo ketveri. Istorija nuspėjama – mane lytiškai išnaudojo tas nebrendyla smalsus paauglys. Detalės nėra svarbu - kam dirgintis, galvojant kas kur ir kaip liete keturmetę mergaitę. Tuo metu nesupratau nei kad tai labai blogai, nei labai skaudėjo, nei buvo labai baisu. Juk mano draugas. Juk žaidimo dalis. Mama sužinojo po kokio penkto karto. Tiesiog pasirodė įtartinai iš vidaus kabliuku užkabintos vaikų namelio durys. Daug ašarų – mano mamos, kaimyno mamos, mano. Daug baimės, nes mama verkia, nes kaimynė verkia, nes tas berniūkštis verkia ir aiškus suvokimas, kad padarei kažką labai labai blogo. Išsikraustėme skubiai. Niekada apie tai nesikalbėjome. Pirmas mūsų pokalbis su mama apie tai įvyko praėjus kiek daugiau nei trisdešimčiai metų po to įvykio. Mama tikėjo, kad galiu tai pamiršti. Negaliu.. Ir negalėsiu. Ir vis tik.. Jeigu skaitote, tai aš Jūsų visai nekaltinu, mama ir tėti. Nežinau ar įmanoma nuo to apsaugoti. Tiesiog atsitiktinumas. Nežinau ar gyvendama mažame miestelyje baiminčiausi išleisti vaiką į lauką. Net ir dabar, o juk tada buvo aštuoniasdešimt antrieji. Nežinau ar tada galėjo kas nors kitaip sureaguoti, juk jei tėvai būtų kreipęsi į policiją, apie tai būtų sužinojęs visas miestelis. Tas žinojimas blogai ne dėl to jog gėda, kad taip atsitiko. Tiesiog tame miestelyje būtų reikėję gyventi iki pat to laiko, kol išvažiavau studijuoti. Ir nežinau ar matyti užjaučiamus kitų žvilgsnius ir šnabždesius būtų lengviau nei kad tiesiog apsimesti, kad mes tai pamiršome ar to nebuvo. Nežinau ar vaikų patyčios būtų buvę geriau nei tyla. Aš nepykstu už tai, kad nenuvedėte manęs pas psichologą, nes jo mano miestelyje tiesiog nebuvo. Arba dabar, net jei jis yra kiekviename kaime, niekas negali garantuoti konfidencialumo. Taip, teoriškai privalo, bet praktiškai nė nežinau ar rizikuočiau, kad ta informacija išeitų už šeimos rato. Be to, akistata su policija, su nepažįstamais traumuoja keturmetį lygiai taip pat kaip ir tyla. Taip, teoriškai žinau, kad taip neturi būti, kad tie žmonės turi būti pasiruošę, bet būkim biedni, bet teisingi – realybė kitokia. Ir suprantu, mama ir tėti, kodėl apie tai su manim nekalbėjote. Jūs patys buvote išsigandę, sutrikę, nežinojote ką daryti, kaip kalbėti, Jums patiems reikėjo tuo metu pagalbos. Galimybių važiuoti kelis šimtus kilometrų pas psichologus Ū ar jie buvo aštuoniasdešimt antraisiais?) mes neturėjome, o ir tokios mados nebuvo. Ar pykstu ant to vaikigalio? Pykstu.. Bjauriuosi. Bet suprantu, kad jis irgi buvo vaikas. Smalsus, įžūlus kiemo lyderis. Ne ne, netoleruoju ir nepateisinu. Tiesiog tokia situacija. Parašiau tik dėl to, kad nemanytume jog viskas yra juoda ir balta. Ir nebūtume deklaratyvūs. Nutinka visaip. Ir patys niekada negalit būti tikri kaip pasielgtumėte net ir šiandien. Nesakau, kad komentatoriai turėtų ginti prievartautojus ar pulti juos užjausti. Tiesiog mano istorija parodo, kad kartais tiesiog gyvenime taip atsitinka. Net ir mylinčiose, rūpestingose, socialiose šeimose. Tas įžūlus berniukas šiandien yra sukūręs šeimą, žinomas miestelio verslininkas. Ne, jei kam smalsu, po to karto aš jo niekada nebemačiau. O gal nebepažįstu. Tačiau dar ir dabar per verslo susitikimą, išgirdus vyrišką vardą, kokiu buvo šauktas kaimynas, mane apima kone nevaldoma panika ir aptemsta protas.
14 istorija
Kai buvau maža, labai gerai sutariau su berniukais, vyrais. Maniau, kad sutariu. Buvau miela, truputį apkūnoka mergytė mielu veideliu. Buvom "tikri bičiuliai" su mamos draugės vyru. Dažnai atvažiuodavom pas juos į svečius ir jis mane kalbindavo: "Labas, Viktorija" - paspaudavo ranką,paliesdavo petį. "Kaip sekasi?"- Pradėdavo visko klausinėti, ir man atrodė , kad jam tikrai įdomu kaip ir kodėl man sekasi. Kai pradėjau bręsti, viskas tapo akivaizdu. Jis taip nužiūrinėdavo mane akimis, atrodė jeigu ne visi dviejų šeimų nariai prie bendro stalo, šitas 40-metis vyras tuoj prišoks ir pradės mane glamonėti... Nueidavau į kitą kambarį, bet vis tiek jaučiausi permatoma per sieną. Galvojau, gal perdedu. Man dažnai buvo sakoma, kad per jautriai reaguoju į viską... Tačiau kartą viskuo įsitikinau,kai buvom bendroj kelionėj.Visi kartu žingsniavom Talino gatve,kalbėjau su mama, užsiminiau jai apie kažkokią savo išvaizdos detalę , o jis eidamas iš paskos pasakė : "taigi seksualu".. aš kelias minutes nesupratau, ar man pasigirdo. Paklausiau mamos, o ji pasakė kad čia nieko tokio. Gal jai taip ir atrodė, jos jis nenužiūrinėjo metų metais...O gal ji nenorėjo pyktis su gyvenimo drauge dėl tokių dalykų.. Visgi neišsigalvojau, nes pakalbėjus su jaunesne sese,sužinojau, kad ją jis irgi pradėjo nužiūrinėti, kalbinti. Gal tai atrodo niekis, bet kai tai trukdavo valandomis, norėdavau jam viską rėžti į akis, bet niekad nedrįsau. Dabar tiesiog vengiu to vyro, nevažiuoju pas mamos draugę į svečius ir apie tai nekalbu. Pabėgau nuo to. Bet ne nuo vyrų. Vieną vasarą su draugėm leidom laiką po tiltu - ten būdavo gera vieta slėptis mums nepilnametėms, rūkančioms pirmąsias savo cigaretes. Iš kažkur atėjo vaikinų gauja, pradėjo mus kalbinti. Iš pradžių atrodė , kad viskas gerai, vieną jų pažinojau. Jo draugas ėmė mane kalbinti, aš pasakiau kažką, kas jam nepatiko, jis stvėrė mane už rankų ir pakišo rankas po liemenėle - prie visų, prie mano "draugių" ir jo draugų ėmė graibyti mano krūtis, tai truko kokias penkias minutes, tada jis šelmiškai pridūrė :"neblogai kaip pas keturiolikmetę". Turbūt turėjau pasijaust gerai?Niekas nepadėjo, juk matyt atrodė, kad man patinka. Ypač iš to kaip sakiau "paleisk" , kol tai nenutiko. Paskui nebesakiau nieko.. Vėliau gyvenime teko išgyventi tokių akimirkų, kai romantika virsta prievarta, tu nori vaikinui išsipasakot , o jis atsuka tavo veidą ir pradeda laižyti jį. Kai man buvo 15m., susipažinau su vaikinu, kuriam buvo 21m. Jis mane visada bandė girdyt alum, vedėsi į barus. Supratau, ko jis norėjo, bet žinojau, kad seksui esu per jauna,ir nenoriu tokių santykių,kuriuose tai yra nr.1 ,tad nustojau su juo bendrauti. Jis man rašė kaip tikras romantikas, kol suprato, kad nieko nepeš. Ne karta sutikęs mane, su pasimėgavimu pasakydavo, kad sumoteriškėjau arba kaip man tinka "sustorėt" .Galvojau, gal jis taip sakydavo,nes palikau jį. Bet prisimenu kai paklausiau kam jis mane girdo, pasakė , kad su manim "kitaip neįmanoma" . Galvojau, gal čia mano kaltė. Gal jis teisus. Gal man reikia gerti, gal aš be reikalo jaudinuos, kad jis manim nori pasinaudot. Bet matyt ir būtų.. Tiesa, nieko ypatingo nepapasakojau. Tiesiog mano gyvenime buvo ir daugiau tokių atvejų, kai vaikinų/vyrų dėka pasijausdavau mėsa. Komplimentai, kalbos iš giminių su potekste "gimdyk vaikus", vyrų ir vaikinų komentarai, net mano buvusios auklėtojos posakis "moteris - ne žmogus!" mane atvedė čia. Aš labai pavargusi, išmėtytai rašau, bet prašau tik vieno - mielos merginos, neleiskit šitam iškraipytam pasauliui jūsų pastatyti į mano padėtį. Padėtį merginos, kuri atstumia kiekvieną, kuris jai pradeda patikti. Aš bijau likti įskaudinta, nes jau buvau ir ne kartą. Bandau būti ori po visų savo klaidų, tačiau kai pagalvoju - aš buvau labai jauna. O dabar man 19 ir man atrodo , kad visai nemoku bendrauti. Ir iš dalies dėl tų vaikinų bei vyrų, kurie apsimeta tavo draugais arba prisiekia meile vien tik tam, kad paskui šnopuodami prisispaustų prie tavęs ir parodytų, kas čia vyras
15 istorija
Aš maniau, kad jau esu viską pamiršusi. Bet tuomet pradėjau skaityti moterų tekstus – Jūsų tiek daug... Skaičiau ir verkiau. Tada pradėjau rašyti ir toliau verkiau. Nors praėjo daugiau nei 10 metų, tai nepasimiršo. Man buvo dvylika metų. Tai įvyko vieną vienintelį kartą. Niekam nepasakojau, kad tuomet mano mylimas dėdė manęs taip ir nenuvežė namo, o visą rytą tvirkino. Man buvo gėda. Man buvo šlykštu. Kai mama išeidavo aš balsu verkdavau, draskydavau savo kūną, nes jame būti buvo koktu. Vėliau tai peraugo į vidinę agresiją ir baimę – pamačiusi vyresnį vyrą, spoksantį į mane, man norėdavosi išplėšti jam akis, sudraskyti jį į gabalus. Aš bijojau apsikabinti net tėtį. Verždavausi iš jo glėbio, nes jame jaučiausi nesaugi. Ilgą laiką maniau, kad esu pati kalta – kokio velnio neliepiau liautis? Kodėl nepasakiau, kad man nepatinka? Maniau, kad esu idiotė. Bet užaugusi supratau, kad tiesiog buvau vaikas.
16 istorija
Nežinau, kokią žymę nešiojuosi ant kaktos, bet seksualiniu atžvilgiu buvau sužlugdyta jau nuo
penkerių. Puikiai prisimenu sausus "dieduko" pirštus ant savo gėdos lūpų, bet dar puikiau pamenu
tai, kaip bandžiau apsiginti. Papasakojau močiutei, kaip kad vyko, grynai vaikiškai, idealistiškai
įsitikinusi, kad ji puls mane gynt, ir napamiršiu niekada vaizdo, kaip ji sudave diedukui
rankšluosčiu per pečius ir išbliovė: aš tau bl. Manyti, kad šitas pasakymas sustabdytų iškrypusį
apsiseilėjėlį yra tas pats, kas manęs dabar paklausti- ar tu jo taip ir nekęsi visą gyvenimą? Taip.
Mane erzina net jo kapo buvimas kapinėse, kuriose aš privalau pastovėti apie tris minutes per
metus. Mamai nesakiau. Mačiau, kad jai, vienišai auginančiai mane, ir taip per dau rūpesčių.
Didžiausias rūpestis- susirasti vyrą. Vienas iš jų negalėjo pakęsti manęs isš principo. Nes primenu
jam jos ankstesnius gyvenimus. Todėl siūlė atiduoti mane į vaikų namus. Mama nesutiko. Moralė?
Meilė vaikui? Kas žino. Kitas daužydavo ja tol, kol aš neištvėrus (5m vaikas) imdavau lakstyti po
laiptinę ir spazmiškai spaudyti kaimynų durų skambučius. Padėkit. Taškas. Pamenu kartą, kai į
namus įėjo MANO TĖTIS ir pasakė: tą kurvą imk, bet prie mergaitės nesiliesk. Bet geriausia laukė
manęs ateity. Tas žmogus pradėjo reikštis tik po jų vestuvių. Man buvo devyneri, kai jis užspaude
savo ranka mano burną ir sušnabždėjo į ausį: tik mamai nesakyk... Po eilinės jų baliau nakties,
mama, pamačius kraujosrūvas ant mank kaklo pareiškė, kad aš, bledė, jau išsmukus kažkur buvau.
Man, dešimtmetei, tai tuo metu atėmė žadą. Visai neseniai jis prisipažino, kad myli mane. Labai. O
tuo tarpu. Tuo tarpu TĄ ŽMOGŲ turiu vadinti tėvu. Dėl mamos. Dėl brolio. Dėl sūnaus. Kad jiems
nebūtų per baisu.
17 istorija
Negaliu pasakyti, kada visa tai prasidėjo, bet vienas iš pirmųjų mano gyvenimo atsiminimų yra kaip
mane tvirkino mano pačios tėvas , man tada buvo maždaug 4 metukai. Jis pasiguldė mane į lova,
nurengė ,ėmė visur liesti ir bučiuoti .Buvau per maža, kad ką nors suprasčiau, mano supratimas apie
gėrį ir blogį nebuvo susiformavęs . Netgi negaliu teigti, kad maniau jog tai kažkas blogo. Tik
pamenu kaip mama su sese grįžusios iš miesto mus rado , pamenu mamos ašaras ir rėkimą ant tėvo,
nežinau kodėl , bet tuo metu norėjau sugalvoti įtikinamą istoriją mamai , kad viskas nėra taip kaip
atrodo, aš tiesiog norėjau kad jie nustotų rietis, norėjau tylos... Mama norėjo važiuoti į policiją , bet
mano sesė prieštaravo tam ( ji už mane dešimt metų vyresnė) . Tik pažadėjo nupirkti ledų ir paliepė
niekam to nepasakoti, nes visi labai pyks ir bus gėda .Kai man buvo 5 -6 metai kelis kartus bandžiau
žudytis , nes maniau ,kad visos rietenos namuose vyksta tik dėl manęs... Norėčiau pasakyti, kad ši
istorija tuom ir baigėsi bet... tai kartojosi dar pora metų . Dažnai pabusdavau nuo tėvo prisilietimų
ten apačioje ... jis naktį ateidavo pas mane į kambarį ir mane liesdavo. Aš beprotiškai bijojau
miegoti , mane kankino košmarai ir klaiki nemiga , pabusdavau viduryje nakties , kad galėčiau
apsidairyti ar esu saugi, ar nėra jo . Galiausiai buvo tokių momentų kai jis net nesigėdijo tai
darantis, ir liesdavo mane net matant žmonėms .Tik pamenu ,kad mama jam sakydavo ,kad aš nesu
maža mergaitė ir taip elgtis negalima. (Tai po galais jei man 5 metukai tai tvirkinti mane viskas
gerai (?) ) . Kažkurį laiką viskas liovėsi, tada vėl atsirado kai man buvo 10 - 12 metų .Galiausiai kai
man buvo 16 metų, viskas vėl prasidėjo, su daug daugiau fizinio ir psichologinio smurto .
Sėdėdavau užsirakinus savo kambaryje, o mano tėvas priėjęs prie durų kalbėdavo kaip norėtų mane
liesti, mane išprievartauti, kaip aš jo geidžiu , kaip jis norėtų matyti, kaip mane prievartauja jo
draugai ... Jis ateidavo į kambarį nusimaudavo kelnes ir leipdavo man atsisukti, aš suakmenėjus iš
baimės negalėdavau net pajudėti . Ir tai kartojosi kiekvieną dieną daugiau nei pusę metų . Aš
nenorėjau daugiau gyvent, kiekvienas įkvėpimas sukeldavo kančia nes jaučiuosi tokia beprasmė
šiukšlė, kalta dėl visko , kas su manim vyksta ir neturinti teisės kažkam skųstis . Prasidėjo depresija,
valgymo sutrikimai, ėmiau smarkiai save žaloti, atsirado stipri paranoja, galiausiai viską vainikavo
šizofrenija .
Dabar, viskas baigta, tačiau negaliu pasakyti, kad viskas jau praeityje, arba leptelėti banalią frazę
apie tai, kad tai kas mūsų nenužudo , padaro stipresniais, aš nejaučiu, kad mane tai padarė stipresne,
bet galiu aiškiai pasakyti , kad žinau tą garsą kai tavo jausmai subyra į milijonus gabalėlių ir įsakai
sau susirinkti tai kas liko iš tavo vidinio pasaulio ir ištverti dar vieną dieną. Liūdniausia tai, kad tą
pragarą, tą stingdantį siaubą sukėlė mano tėvas. Kai neturi šiaip tėvo, jautiesi lyg būtum
neapsaugotas nuo viso pasaulio blogio, bet kai turi tokį tėvą kaip mano, tai jis ir yra visas pasaulio
blogis . Mano tėvas išdraskė mano pasitikėjimą savimi ar aplamai žmonėmis ir nežinau ar kada nors
sugebėsiu atsikurti pasitikėjimą savimi, nes dabar aš nematau šviesos tunelio gale ir man sunku
įsivaizduoti taiką pasaulyje ar savo viduje.
18 istorija
Pirmą kartą seksualinį priekabiavimą patyriau būdama labai maža, gal net mažiau nei dešimt
metų. Su pusbroliais važiavom prie marių maudytis, mes buvome laisvi, savarankiški vaikai, galbūt
dėl to, kad mūsų tėvams taip buvo paranku - jie buvo alkoholikai. Vaikystėje atsimenu daug smagių
ir tuo pačiu neprotingų nuotykių, kurie dažniausiai baigdavosi laimingai. Tačiau šis kartas man
primena baimę, nežinomybę, nesaugumo jausmą - vandenyje kažkaip atsirado paslaugus didelis
dėdė, kuris visus vaikus iš eilės išmesdavo virš vandens. Atėjo mano eilė, jis mane paėmė į rankas -
o aš nesuprasdama galvoju dėl ko jis taip ilgai delsia, dėl ko nemeta. Ta akimirka atrodė labai ilga, o
jis tuo metu čiupinėjo mano intymias vaikiškas vietas po vandeniu. Viską atsimenu kaip per miglą,
tik žinau, kad niekam nieko nesakiau, bet daugiau į vandenį nebelindau. Patyriau prievartą ir
paauglystėje. Tėvai gėrė, namie nebuvo valgyti, neturėjau už ką nusipirkti talonėlio, ėjau pėsčiomis
nemažą atstumą iki tetos paprašyti pagalbos. Einant gatve su automobiliu sustojo paslaugus jaunas
vaikinas, pasiūlė pavežti, susipažinus, pasišnekučiavus aš leidau jam tai padaryti, nuvežus iki tetos
apsikeitėm numeriais. Neužilgo jis paskambino ir pasiūlė susitikti, atvažiavo prie namų, ir
važiavom, kalbėjom apie kažką, atrodė, kad ilgai važiuojam ir neaišku kur. Atsidūrėm prie tų pačių
marių, tik nuošalioj vietoj. Jis leido pasirinkti kaip noriu - oraliniu, analiniu ar įprastu būdu. Grasino
numesti nuo skardžio - “juk pati įsėdai į mašiną”. Pasirinkau atrodo mažiausiai skausmo suteiksiantį
būdą - oralinį. Jis aiškino, mokino kaip tai daryti - “įsivaizudok, kad čiulpi čiulpinuką”. Baigėm
anksčiau nei jis spėjo pasitenkinti. Parvežė namo, sakė paskambins dar. Grįžau namo, bėgau plautis
burnos, niekam apie tai nepasakojau, neturėjau kam, man atrodo net neverkiau. O jis dar
paskambino man, pasiūlė susitikti, aš žinoma nesutikau. Po to po kokių penkerių metų šią situaciją
išgyvenau su savo gyvenimo draugu, išsipasakojau, be smulkmenų, tačiau verkiau taip stipriai kaip
stipriai prispaudęs jis mane laikė prie savęs. Išjaučiau, atrodo atsikračiau, tik “jo" žodžiai,
automobilis, vieta atrodo tokie ryškūs ir šiandien. Įdomu kaip būtų susiklostę įvykiai, jei tuo metu
būčiau turėjusi tokius tėvus, kuriais būčiau galėjusi pasitikėti ir viską papasakoti, jei būčiau jautųsi
besąlyginę meilę. Gal netgi toks įvykis niekada nebūtų įvykęs…
19 istorija
Visos pasakos kažkada baigiasi, tik ne visos turi laimingą pabaigą. Manoji pasibaigė po vestuvių. Buvau nėščia, todėl tėvų paskatinti nusprendėm įtvirtinti savo sąjungą. Gal žinojimas, kad niekur nedingsiu atvėrė kelius mano vyrui? Pirma vestuvinė naktis, kuri taip gražiai aprašoma knygose, realiame gyvenime buvo paskandinta alkoholyje.. Turbūt būtent alkoholis ir tapo pagrindiniu „ilgai ir laimingai“ priešu. Koks gyvenimas manęs laukė vietoj to? Draugių turėti negalima. Draugų turėti negalima. Naudoti makiažą, dėvėti sijonus/ sukneles/aptemptus džinsus – negalima. Gatvėje sukdavau akis net nuo buvusių klasės draugų ar kaimynų, nes jeigu vyras išgirsdavo paprastą „Labas!“ tapdavo košmaru. Niekada nesu girdėjusi tiek, ir tokių bjaurių žodžių, kiek jų išgirdau santuokoje. Kiek grasinimų, kad man nuraus plaukus, išmuš „tą šypseną iš snukio“ ir panašiai. Tiesa, rankos niekada taip ir nepakėlė, apsiribodavo smarkesniu pastūmimu ir daiktų/langų daužymu. Tylėjau ir niekam nesiskundžiau. Galvojau, kad gal tikrai būtent toks yra šeimyninis gyvenimas? Normalu, kad po psichologinio smurto vyras manęs nebetraukė fiziškai. Ir tada prasidėjo kita šantažo forma. Net nežinau kaip tai aprašyti. Gal reiktų sakyt – seksas per prievartą? Tiesa, aš nerėkiau, nesigyniau. Tyliai rydavau ašaras ir laukdavau, kol baigęs tenkinti savo aistras vyras pasakys, kad galiu eiti. Jei atsisakydavau ir bandydavau jį atstumti, vėl prasidėdavo daiktų daužymai, vaikas išsigandęs triukšmo ar riksmų verkdavo iki pamėlynavimo. Taigi buvo lengviau atkentėt tą laiką, dėl vaiko ir savo ramybės.. O kiek kartų bėgom iš namų su vaiku, apsimesdavau, kad einu į kiemą, ir tiesiog su kūdikiu ant rankų dingdavau. Kartais pas tėvus, kartais taip ir vaikščiodavau pakampėm, kol girtas vyras užmigs ir galėsim grįžti. Išsiblaivęs žinoma tapdavo auksiniu, nors prie žaizdos dėk. Taip išgyvenau du metus. Dabar stebiuosi, kodėl kentėjau, niekam nesiskundžiau ir neišėjau ankščiau. Tačiau suprantu, kad man buvo gėda. Gėda likti vienai su vaiku, gėda pasakyti, kad man negerai ir mane skriaudžia. Niekada nemačiau nieko panašaus tėvų bendravime, turbūt maniau, kad pati kalta, kad taip su manimi elgiamasi. Ačiū mamai, kuri pastebėjo, kad jos dukra nebepanaši į žmogų ir atrodo tarsi praradusi sielą, ilgai žiūrėjau tą kart į veidrodį, bet žmogaus jame tikrai nebemačiau. Pasinaudojau proga kol vyras šventė, išsinešiau vaiko būtiniausius daiktus ir rūbus, tiek kiek tilpo į rankas ir vežimą, pas tėvus ir niekad nebegrįžau. Likusių daiktų neatgavau, vaiko baldai buvo parduoti be mano žinios, mano likę rūbai išmesti. Skyrybos buvo sunkios, niekas nesuprato, kodėl tokia graži jauna šeima skiriasi, žinojau tik aš. Po skyrybų praėjo truputi daugiau nei 3metai. Iš naujo atradau save ir myliu gyvenimą, supratau, kad nebuvau kalta dėl to, ką patyriau. Tačiau niekas iki šiol nežino, kas dėjosi už uždarų namų durų. Labai tikiuosi, kad vis daugiau moterų atmerks akis ir supras, kad nėra gėda prašyti pagalbos ir garsiai pasakyti kai yra skriaudžiamos. Psichologinis ar seksualinis smurtas negali būti pateisinamas. Gėda ne mums, mielosios, gėda turėtų būti smurtautojams
20 Istorija
Praėjo 10 metų. Tik dabar galiu nusiraminti. Apie tranzavimą.
Aš žinau šito reikalo magiją - laisvę, didelę erdvę, judėjimą... Tai darydavau laisvės, magijos
jausmo. Yra tekę ir atsisakyti sustojusio vairuotojo paslaugos pavežėti. Viską gali pamatyti iš akių.
Net per 3 sekundes. Moterys turi tą jausmą. Aš jį turiu. Turėjau ir tada. Važiavau pas savo širdies
draugą (dabartinį vyrą), norėjau sutaupyti... Sustojo mašina, jo žvilgsnis man sakė NE, bet fone
girdėjosi A. Mamontovo daina. Pagalvojau - blogi žmonės jo dainų neklauso. Ir klydau.
Vos pajudėjus jis sumurmėjo: "kokia čia muzika" ir perjungė. Prasidėjo bandymas flirtuoti... paskui
siūlyti... kai pamatė, jog aš išsigandau ir bandžiau atidaryti duris mašinai važiuojant su tikslu
iššokti, pamačiau, kad jis gali būti isteriškas. Bandžiau melstis, bet tomis akimirkomis mačiau, kad
tame nėra prasmės. Tai nutiks. Taigi mano planas A buvo - išlikti ramiai, kad neprovokuoti jo
isterijos. Nes jau mačiau antraštę, kad pamiškėje rastas jaunos merginos kūnas. Jo planas A buvo
parsivežti mane į savo Panevėžį ir "pasidalinti" mane su savo chebra. Apie jį sužinojau po visko.
Tačiau jo planas pasikeitė į B - nusivežti mane nuošaliai. Aš buvau rami, aš buvau geležinė. Tai
įvyko. Jis mane pagyrė. Aš tikrai ne pirmoji jo auka, bijau, kad nepaskutinė. Aš išlikau rami. Gal tai
ir buvo mano padrikos maldos suteikta stiprybė. Jis mane nuvežė į Šiaulius. Aš jam liepiau nupirkti
iš vaistinės vaistus nuo nėštumo. Bijodamas, kad nepaimčiau jo mašinos kol jis vaistinėje, pats
įdavė pinigų ir paleido stotyje. Bijau, bet jis turbūt nesuprato, kad padarė dar vieną žiaurų
nusikaltimą...
Aš turėjau užsirašiusi jo mašinos numerius, aš žinojau apie galimybę kreiptis į policiją, bet širdis
taip plyšo, kad nesinorėjo nieko. NIEKO. Mano vaikinas iškart suprato, kad kažkas negerai, jam
viską papasakojau. Gerbė mano sprendimą gyti vienai.
Lankiausi pas ginekologę dėl galimų ligų. Tiek prie durų, tiek vizito metu aš praverkiau balsu... Aš
daug verkiau. Laimei, tuomet buvo lietingas pavasaris, tad lietus slėpė mano ašaras miesto gatvėse.
Nustojau verkti, kai mano brolis susižalojęs stuburą pateko į reabilitacinį centrą, kuriame 99 proc
žmonių be vienos ar kitos galūnės. Lankymasis tenai man padėjo išgyti, pamačiau savo skausmo
skersminį pjūvį - visada buvau per daug drąsi, per daug tikinti žmonėmis ir laisvės romantika, o
dabar kai turiu savo dukrą, labiau žinosiu, kaip ją saugoti... savo skaudžia patirtimi noriu dalytis,
kad tik padėtų apsaugoti kitas mergaites.
Sumuojant būtina žinoti, kad privalai išlikti racionali ir rami. Kol gali, reikia kalbėti apie galimas
pasekmes bei NEVALIA pasiduoti panikai, provokuoti vyro emocinį išpuolį, nes tuomet gali
pasekmės būti kur kas liūdnesnės.
21 istorija
Ko gero dar nebuvo tokio stipraus vėjo, kuris būtų pajėgus nupūsti tą nuoskaudą, ko gero dar
niekad nepatekėjo tokia kaitri saulė, pajėgi nudeginti tą gėdą, ko gero dar niekad nebuvo ir smarkios
liūties, tokios smarkios, kad nuplautų tą nešvarumą iš mano sielos... nors, kaip tik, vakar lijo, o
užvakar šveitė skaisti saulė.
Kažkada, kai dar buvau šiek tiek jaunesnė, galvojau, kad išauš tokia diena, kai šito nebeliks manyje,
kai to neprisiminsiu, negirdėsiu, nebijosiu ir pagaliau tapsiu laisva savyje, savo širdyje... Dabar,
šiandien, šią akimirką, to jau nelaukiu, nes žinau, tiksliau - visa savo esybe suvokiu, kad taip niekad
nebus, taip nenutiks, nes paprasčiausiai taip gyvenime ima ir nutinka. Taip būna. Ir visai nesvarbu,
kaip, kodėl ar kada... svarbiausia, kad ir paskui, po viso to, reikia susirinkti save ir gyventi toliau.
Vaidinti, žaisti Gyvenimą. Reikia, nes privalai, reikia, nes ir esi čia tam, kad būti, kad įveikti.
Daugiau nedarau tos klaidos ir nebėgu nuo praeities ir nuo savęs pačios. Nekaltinu nieko, nes tai
beprasmiška, nes tai neturi nieko, kas padėtų man išgyventi ir gyventi. Tiesiog, išmokau gyvent su
tuo, dirbti su tuo, valgyti, auginti vaikus su tuo.... keista, bet ko gero jau nemokėčiau gyventi, be to.
Be to, kas mane subrandino, be to siaubo, kančios. Nemokėčiau, nes tai jau tapo mano savastimi,
tapo manimi... todėl ir nelikau ten, praeityje, kančioje ir skausme, radau jėgų savo rankomis užverti
tas sielos duris ir išeiti iš to purvo... paleidau nuoskaudą, ... todėl sakau, nelikite ten, nebūkite ten –
neverta!!! Neieškokite priežasties – nerasite ir nelaukite nei to vėjo, nei tos kaitrios saulės ar lietaus,
nes visų pirma mes pačios sau privalome būti ir saule, ir lietumi…
22 istorija
Mes ištisus metus žaisdavome viename daugiabučio kieme, mūsų buvo daug ir buvome
skirtingo amžiaus. Niekada nesiskirstėm, kad vienoms – lėlės, o kitiems – kamuolys. Visi
būdavome kartu, visi draugavo su visais, visi gyveno kvadratu, futbolu, šaradomis, sniego mūšiais.
Ir nesvarbu, kad man tada buvo tik 10 metų, o jam – 15. Jo šeima į mūsų daugiabutį buvo
atsikrausčiusi neseniai, gal tik truputį daugiau nei metus. Ir visus tuos metus jis prašydavo, kartais
net maldaudavo, o galiausiai versdavo pasakyti, kad jį myliu. Jau tada jis mane prievartavo
„mylėti“. Ką ir kaip, po velniais, aš galėjau mylėti būdama dešimties? Nepaisant to, jis man atrodė
toks pat kaip ir kiti – vienas iš mūsų. Kol vieną vasaros dieną, pačiame atostogų sezone, kieme
likome tik dviese. Jis pasiūlė nueiti kartu į namo rūsį, nes ten neva gyvena lavonas – nepamenu, kas
šitą istoriją sugalvojo, bet taip mes jau kurį laiką kieme gąsdinome vieni kitus ir galiausiai netgi
patys tuo truputį tikėjome. Kažkokiu būdu ant rūsio laiptų atsidūriau pirma jo (nors anuomet baisiai
bijojau tamsos ir prietemos, tad pamenu, kaip norėjau, kad pirmas eitų jis) ir staiga pajutau ant
kaklo virvę. Taigi vienas iš mano kiemo draugų, vienas „mūsiškių“ mane smaugė mano pačios
šokinėjimo guma. Tai buvo taip netikėta ir man visiškai nesuvokiama, kad net nesugebėjau rėkti, tik
priešinausi ir prašiau paleisti, kol neprigrasino užsičiaupti ir daryti tai, ką liepia, nes „kitaip
pasmaugsiu“. Mano kūnas sustingo dar tuomet, kai jo rankos lindo po suknele, apatiniais ir grubiai
lietė. Mano dar net nepradėjusį bręsti kūną ir nė trupučio nesuvokiančią, kas vyksta, sielą. Paskui
sugrūdo į burną savo pimpalą ir pasitenkino, o tada kaip niekur nieko nuėjo namo. Palikęs man
grasinimą, kad niekam neprasitarčiau, nes „juk pati to norėjai!“ Esu beveik tikra, kad būčiau
tylėjusi, jeigu už mane nebūtų kalbėjęs nubrozdintas raudonas, kruvinas rėžis ant kaklo – pats
neapdairiausias jo gudriai suplanuoto nusikaltimo ženklas. Namie mama kaipmat išklausinėjo ir,
neabejoju, visiškai sukrėsta, tarsi vilkė nubėgo pas kaimynus manęs apginti. Ginti buvo nuo ko, iš
esmės ji apgynė mano būsimą gyvenimą ir sąlyginę ramybę, kad kasdien toje pačioje laiptinėje
nebematyčiau to, kuris mane skriaudė. Pamenu, kaip mamos prašiau dviejų dalykų: kad tik niekas
nesužinotų ir, kad nereikėtų daugiau jo matyti; prašiau skubiai kraustytis ir kuo toliau. Nelabai
supratau ką jis man padarė, tik jaučiau, kad tai baisi gėda ir didžiausia paslaptis. Mama savo
supratingumu ir pokalbiais gana greitai išlaisvino mane nuo „kaltės“ jausmo, bet ne nuo gėdos ir
pažeminimo. Išsikraustyti teko jam, tiksliau, jų šeimai; jiems buvo pateikta vienintelė sąlyga – per
vasarą dingti iš mano akiračio, vadinasi, ir iš mano miesto. Tada man atrodė, kad tai buvo tam tikras
laimėjimas, teisingiausia bausmė, kokios jis nusipelnė. Šiandien žinau, kad adekvačios bausmės už
tokius nusikaltimus nėra ir negali būti, bet kartu nesu tikra, ar taip tyliai anuomet užglaistytas
nusikaltimas netapo precedentas, kone „leidimas“ kitiems to nesveiko (o kaip kitaip pavadinti?)
paauglio, vėliau vyro, veiksmams. Jo tėvas tikino, kad savo sūnų nubaudė taip, kaip priklauso, t. y.
sumušė. Štai tokios tos šeimos tradicijos ir problemų sprendimo metodai – kai smūgių skaičius
tampa proporcingas nusižengimo mastui?... Mano sujauktos ir labai nebevaikiškos mintys bei
lydėjusios baimės aprimo per metus, o gal dvejus, ir tik kartais, labai retai, išnirdavo neaiškus
„palikimas“, kuris vertė įvairiose situacijose pasišlykštėti vyrais, jų juokeliais, suabejoti santykiais.
Ir kartkartėmis, visai neadekvačiai, reaguoti ir į mano draugo elgesį. Pasišlykštėjimas ir iškrypimas
– du žodžiai, kurie man ilgą laiką, o ir šiandien reiškia vyro norą, ne – tiksliau – būtent reikalavimą,
kad moteris tenkintų jį oraliniu būdu.
23 istorija
Vaikystėje mane tvirkino kaimynas. Riebus, raudonveidis, ūsuotas. Pirmą sykį
man buvo kokie penkeri. Atsiviliojęs pas save į butą jis pastatė mane veidu į kampą, numovė
kelnaites. Tuomet buvau mažas geras vaikas ir nesupratau, ką su manimi daro. Tikros sueities
nebuvo. Atsimenu tik sėklos kvapą. Ir kaip jis valosi savo „pasididžiavimą“ į skudurą. Man buvo
prigrasinta niekam nieko nesakyti. Giliai širdyje nujaučiau, kad tai nėra gerai, todėl kiek
įmanydama jo vengiau. Bet kartais, sugrįžusi iš mokyklos, rasdavau jį mūsų namuose, sėdintį prie
stalo ir rūpestingai besiteiraujantį, kaip man sekasi. Kitą kartą nugirdęs mano tėtį iki žemės
graibymo, jis pasigavo mane koridoriuje ir nusprendė atsisveikinti, sugrūdęs man liežuvį į gerklę.
Tuomet buvau vyresnė, gal devynerių, išsisukau iš jo, paklausiau, kodėl taip daro, juk esu dar
vaikas. Suaugęs dviejų sūnų tėtis buvo taip įsigeidęs mergaitės, visu kūnu prispaustos prie
šaldytuvo, kad net šnopavo mane prilietęs. Jis tildė mane, įkalbinėjo gražiuoju, o pajutęs, kad
neišdegs, ėmė grasinti susidorojimu. Tuomet atlaikiau spaudimą ir pasakiau, kad jei neatstos – viską
sužinos tėvai. Jis atstojo. Bet visada palydėdavo akimis, jei sutikdavo gatvėje ar kieme. Tėvai nieko
taip ir nesužinojo. Nebesinori jų skaudinti. Nesijaučiu kalta. Ilgą laiką jaučiau gėdą dėl to, kas su
manimi nutiko. Bet gal šiandien pajusiu tikrą palengvėjimą...