“Ar jau pradėjai savo lytinį gyvenimą?” yra tikriausiai vienas labiausiai gluminančių klausimų.
Nepradėjusiuosius glumina tai, kad pati klausimo formuluotė teigia, jog seksas yra kažkoks “gyvenimas”. Tai jeigu nesimyliu, ar kažko negyvenu? Kažką svarbaus praleidžiu? Tai gal neturėčiau teikti tam tiek daug reikšmės ir tiesiog pirmą kartą pasimylėti su tuo, su kuo išpuola galimybė? Visą komplektą gaunam, jei dar kas pamini tokį žodžių junginį kaip “prarasti nekaltybę”. O tai kuo kaltinama aš tampu po pirmojo sekso?
Na, o pradėjusiuosius trikdo tikriausiai nebe klausimas ar formuluotė, o apskritai kalbėjimas apie seksą. Nes mylimės mes visi vis dar tyliai arba, jei paklausia vaikas ar paauglys, kartais išvis nesimylim ir net nesam girdėję tokio žodžio “seksas”. Nes TAI mūsų visuomenėj dar vis šiek tiek neegzistuoja.
Ar nebūtų lengviau, jei tėvai nelauktų, kol jų vaikams sueis kokie keturiolika, ar, dar geriau, šešiolika, kad galėtų tyliai, pasivadinus į šoną ir paskubom pasakyti, kad “kai jau ateina toks amžius, tai jau kartais atsitinka TAI ir svarbiausia yra NEPRISIDARYTI VAIKŲ”? O kiek dar laiko apskritai apsimetinėsime, kad seksas žmogaus gyvenime nėra svarbus?
Nes kartais tau sueina šešiolika, dvylika ar dvidešimt penkeri, ir tu jau kaip ir norėtum/turėtum daryti TAI, bet TAI tavo visuomenėj vis dar vadinama TUO. Tai tada dar kurį laiką ir kankiniesi nežinodama, su kuo, kaip, kokiu metu pirmasis seksas turėtų įvykt, kas per “gyvenimas” po jo prasidės ir kuo gi kalta tapsi pasimylėjusi.