Kai savo (jau buvusiam) vaikinui papasakojau, kad vaikystėje mane prievartavo artimas giminaitis, jis sureagavo audringai. Supyko, kad per beveik 3 mūsų draugystės metus nesugebejau jam to papasakoti. Vėliau sekė pastovus to fakto priminimas siekiant man “padėti”. Lyg tai analizuojant, man turėtų pasidaryti lengviau. Kai po 5 metų draugystės išsiskyrėme, jis grasino tai papasakosiantis mano mamai, nuo kurios tai slepiu visą gyvenimą, nenorėdama jos skaudinti. Toliau sekė reketas, naudojantis šia informacija. Po šio įvykio pasidarė dar aiškiau, kad to negalima pasakoti niekam.

Sveiki, nežinau ar Jums tiks, bet pasidalinsiu savo istorija. Visos istorijos nepapsakosiu. Praėjo daug laiko nuo to vakaro ir daug kas pasimiršo. Buvo metas, kada susitikdavome su vienu vaikinu pokalbiams ir kūniškiems malonumams. Neprisiminsiu kaip, bet mūsų bendravimas vėliau nutrūko. Ir po kelių metų jis mane prisiminė, parašė žinutę klausdamas kaip man sekasi, kas naujo ir pan. Susiskambinus papasakojo, kad su draugais sodyboj ilsisi ir pasiūlė man prisijungti prie jų. Kurį laiką svarsčiau ar sutikti, ar ne, nes buvau jau pasikeitusi vidumi, kitos vertybės atsiradusios ir pan. Dar pasikalbėjus atrodė, kad ir jisai pasikeitė per tą laiką, todėl sutikau. Atvažiavau iki to miestelio autobusu. Mane pasitiko jis ir jo draugas. Iki sodybos teko paeiti gerą kelio gabalą. Eidami kalbėjomės, juokėmės, linksmas istorijas pasakojom vieni kitiem. Kelias iš asfaltuoto kelio perėjo į lauko keliukus, teko eiti ir per takelius, kur iš šonų pelkės buvo. Netoli buvo ir kitų namų, bet namukas visvien stovėjo vienišas, atskirtas nuo kitų. Atėjus vaikinai atsidarė alaus, jo draugas ėmėsi kurt šašlykinę mėsai kepti. Neprisimenu kaip buvo, kad mano pažįstamas nuėjo į antrą aukštą prigult. Tuo metu bendravau su jo draugu lauke, kai mane pašaukė tas pažįstamas. Nuėjau pasižiūrėti ko jis nori iš manęs, kad taip įkyriai mane kvietė kelis kartus ateiti. Užlipus visko nepamenu kas po ko vyko. Prisimenu tik kaip jis neišleido manęs iš kambario, grubiai nurenginėjo, laikė mane suėmęs už plaukų... Kai šaukiausi pagalbos, jis uždengė ranka burną ir grasino, kad jei rėksiu bus tik blogiau. Pamenu savo mintis, kai jis paguldė mane ant čiužinio ir savo svoriu laikydamas mane grabaliojo. Tuo metu galvojau: "o kaip mano mama.? Jei mane užmuš, ji net nežino kur aš ir su kuo?" (buvau pirmam kurse, pilnametė, tad tėvam nereikėdavo jau duoti ataskaitų kur einu ir su kuo). Tad nusprendžiau nesipriešinti ir leisti jam daryti, ką jis nori, tikėdamasi iš ten išeiti gyva. Kadangi jis buvo apsvaigęs nuo alkoholio, o gal net ir narkotikų, jam nestovėjo, tad jis liepė jį pamaloninti oraliniu būdu, o pats man į makštį kišo pirštus. Galiausiai užmigo mane prispaudęs prie savęs. Kodėl naktį neišėjau iš ten, ar kodėl iš karto neskambinau telefonu pagalbos prašyti? Nes mano telefonas buvo apačioje, o jo draugas būtent ten miegojo. Pasisekė, kad dar dar jo draugas neprisidėjo prie viso to. Ryte tikėjaus, kad viskas tuo ir bus pasibaigę, kad nieko jis neprisimins ir galėsim keliaut savais keliais. Bet ryte jam reikėjo dar. Nesipriešinau. Tik leidaus, kad jis 'įeitų' į mane. Po to susikrovėm daiktus ir keliavom namo. Geriausia draugė iš karto suprato, kad kažkas ne taip. Papasakojau jai viską kas įvyko. Ji mane įkalbėjo kreiptis į policiją. Rašant pareiškimą jaučiausi nepatogiai ir kalta, nes dar policininkų požiūris, kad per mažai gyniausi, kad nesvarbu jog naktį kelio nesimatė, kur žemė, kur vanduo, reikėjo bėgti. Gal ir reikėjo, bet tuo metu išgyvenau šoką ir kitus nemalonius jausmus. Kiti kam papasakojau sakė, kad pati kalta. Kiekviena nukentėjusi moteris savaip reaguoja ir išgyvena smurtą. Bent pusmetį geriausiai draugei rašydavau kiekvieną savo žingsnį-kur einu(į parduotuvę, į paskaitas, į biblioteką ir pan.), kurį laiką nėjau į svečius ne tik pas draugus vaikinus, bet ir pas drauges, nes vis rodydavosi, kad nuskriaus mane, paranoja, kad tas vaikinas manęs ten lauks ir pan.

Sveiki,
aš noriu pasidalinti su jumis keliomis mintimis.
Kai atsirado kompanija #metoo galvojau, kad neturiu ką pasakyti - nieko tokio rimto man nėra nutikę, kuo būtų verta pasidalinti, galvojau. Ir čia pagavau save ir dabar kai pamačiau #kodėl tyli grotažymę, kažkaip dar aiškiau supratau man atrodo, aš ir kitos moterys apskritai linkusios tylėti, nes tarsi nėra dėl ko skųstis, nes čia juk norma. Man kartais net kažkoks pokalbiuose liguistas konkuravimas pasirodo.Man vienai keliaujant (tranzuojant) yra nutikusi labai nemaloni situacija, man tuomet buvo 19m, vyrui, kuris mane pavežėjo arti 50m, manau. Labai stipriai mane kalbino užsukti į viešbutį, pailsėti su juo, nusiprausti, atsigauti ir panašiai (čia Lietuvoje). Visaip ten su manim flirtavo. Nebuvo baisiai piktybiška, bet buvo nemalonu. Ir kai apie tai papasakojau draugei - vienai, kitai - reakcijos buvo - "ai, tai čia tau nieko, man tai buvo..". Arba n-kartų grabalionės viešajame transporte - papasakoju draugėms ir reakcija būna "ai, tai čia nieko, kas man buvo". Tai tada, man atrodo, ir tyli. Nes kalbėti kartais atrodo normalu tik tada, kai kažkas nutinka baisiai rimto ir traumuojančio. Bet paradoksalu, kad tada irgi nekalbama. Tad galiausiai atrodo, kad problemos nėra.

Gal mano istorijos ne visai į jūsų iškeltą šios dienos temą, kuomet pasipasakoji ir susiduri su artimųjų abejingumu ar paniekinimu. Nes aš niekam nesipasakojau. Bet pasidalinti norisi mintimis, kodėl dalis mūsų vis dėlto tyli.

Trumpos trys istorijos, įvykusios tarp 1994 ir 2007 m.

Istorija #1
Anksti subrendau ir 13 metų būdama jau turėjau gražią ir gana nemažą krūtinę. Tais laikais šeštokei ar septintokei turėti krūtinę buvo tas pats, kaip nešioti akinius - didžiausia gėda. Krūtinę pripranti slėpti pastoviai sunėrusi rankas ir nešioti maišo dydžio megztinius, kad tik nesukeltum preteksto prie tavęs kabinėtis, na, o akinių nepaslėpti - kasdien nešioji etiketę “ačkarikė”. Lankau orientavimosi sportą ir per kiekvieną treniruotę pirmiausia turėdavom pora km apibėgti stadione apšilimui, prieš išbėgant į trasą ieškoti punktų. Vienos treniruotės metu bėga viena ir buvau užpulta dviejų jaunuolių, nebeatsimenu jų amžiaus, bet galėjo būti apie 17-18 metų. Jie sučiupo mane bebėgančią, nes ooooo kokie papai, ir pradėjo grabaliotis, kol aš bandžiau ištrūkti. Ištrūkti pavyko, tačiau pamečiau vieną batą. Bėgau su viena basa koja neatsigręždama tolyn, kol jie patenkinti šūkavo ir kikendami siūlė sugrįžt pasiimt prie jų likusį batą. Laukiau pasislėpus už medžių, kol jie nuėjo, kad galėčiau sugrįžti.

Istorija #2
Po universiteto baigimo įsidarbinau pas pažįstamą administratore. Tai buvo nedidelė kompanija, vos iš kelių žmonių. Negana to, kad pusę darbo užmokesčio gaudavau juodais, tai šefas buvo iš mėgstančių moterų kompanijas, nors ir buvo vedęs. Jo dažnai ofise nebūdavo, nes važinėdavo pas klientus, tai per daug to nesureikšminau. Tačiau vieną dieną jis pradėjo lįsti, vis sakydamas taigi ką tu ten su tuo savo bernu, negi jis moka taip kaip aš. Pradėjo grabaliotis, o aš jį vis bandžiau atstumti ir pasakyti, kad man tai nepatinka. Vis dėlto jis tada nebuvo labai agresyvus ir man pavyko “gražiuoju” įkalbėti jį, kad aš myliu savo draugą ir su juo neprasidėsiu. Po kelių dienų šefas paskambino sakydamas, kad sugedo kompas ir galiu į darbą laikinai neiti, kol jį sutvarkys. Neturiu įrodymų, tik savo įtarimus, bet manau, kad jam pavyko pasiguldyti naujai priimtą buhalterę ir aš tiesiog tapau nebereikalinga. Į darbą taip ir negrįžau.

 

Istorija #3
Dar po poros metų dirbau jau kitame darbe, nuomojausi butą. Buto savininkė gyveno Maskvoje, tad nuomą kas mėnesį nešdavau jos draugams, kurie gyveno tame pačiame name. Tai buvo labai maloni ir draugiška šeima, beveik mano tėvų amžiaus pora su dviem dukromis, kiek jaunesnėmis už mane. Man jie iš tikrųjų labai patiko. Vieną vakarą šeimos galva pradėjo rašinėti man žinutes, kokia aš esu faina, draugiška ir t.t. Ir kaip reikėtų čia mums daugiau pabendrauti, arbatos atsigerti ir t.t. Aš pradžioj dar nesupratau kur link jis suka, tad buvau irgi mandagi. Tačiau kai jis paskambino pasiūlyti išgerti arbatos jau tą patį vakarą ir iš balso supratau, kad yra gerokai išgėręs, pasakiau, jog galėsiu užsukti kada nors pas juos į svečius tos arbatos, bet tikrai ne šiandien. Jei gerai pamenu, tai buvo jau gana vėlus metas, apie 22 ar net 23 val. Neilgai trukus jis paskambino į duris tuo pat metu rašydamas man žinutes, kad atidaryčiau, nes žino, kad esu namie. Kai neatsakiau - pradėjo baladotis į duris, rėkdamas ir šaukdamas. Dabar suprantu, jog tada turėjau tiesiog iškviesti policiją, tačiau to nepadariau, tik drebančiom rankom susiradau peilį ir tamsoje sėdėjau prieš duris ir laukiau - išvers jis duris ar ne. Po kiek laiko nusiraminęs ir nesulaukęs jokio atsakymo jis nuėjo. Dar po kiek laiko iš jo žmonos sužinojau, kad tai žmogus, turintis problemų su alkoholiu ir prigėrusiam jam visada reikia moterų.

Nesurašysiu visų istorijų, nes jų yra ir daugiau. Tačiau noriu pasidalinti keletu minčių #kodeltyli. Nes aš tylėjau.

Kodėl tiek mūsų tada niekam nieko nepasakojom, nekvietėm policijos ir apskritai tiesiog stengėmės pamiršti ir gyventi toliau:Nes grabalionės prieš tavo valią neatrodė vienodai blogas dalykas kaip pvz. išprievartavimas, tai “ko čia dramatizuoji dėl smulkmenų, juk neišprievartavo?”Nes gėda, kad kas nors sužinos ir pradės į tave kreivai žiūrėti, kad pati prisiprašei, kad galbūt savo elgesiu tą iššaukei.Nes mergaitės turi būti nuolankios ir neišsišokančios.Nes “su tokiu bjauriu charakteriu tu niekada vyro nesusirasi”, tai supranti, kad esi tiesiog bloga ir jeigu nutinka kažkas tokio - esi pati dėl to kalta.Nes esi pripratusi būti baudžiama nuo vaikystės už net menkiausius prasižengimus, “nes buvai gera iki 5 metų, nu o po to kas su tavim pasidarė, tai nesuprantam” ir kai tokią frazę girdi kokius 25 metus - tuo pradedi šventai tikėti. Tad natūraliai įpranti jaustis kalta dėl visko, kas nutinka ne “pagal planą kaip turi būti” ir vien nuo minties pasisakyti apie tai garsiai, pasidaro ne tik žiauriai baisu, kad nesupras, bet dar ir gausi už tai velnių. Ir užtrunka ne vienus metus savianalizės ir terapijos, kad suvoktum, kaip visi šitie dalykai yra stipriai susiję. O tuomet galvoji tik tai, kad esi pati kalta. Dėl visko.

 

Beje, būti ačkarike pasirodo buvo tik privalumas - nes tą gana gūdų pirmą dešimtmetį po Nepriklausomybės atgavimo tai buvo vienas nepatraukliausių dalykų įvairaus plauko jaunuoliams. Gyvenau nedideliam mieste, kur viešasis transportas beveik neegzistavo ir visur vaikščiodavom pėstute. Vieną tamsų vakarą ėjom su klasioke gatve ir prie mūsų sustojo mašina - išlindo jaunuolis per langą, pasižiūrėjo ir tokiu pasibjaurėjusiu balsu nutėškė - oi ačkarikės. Ir nuvažiavo. Kas ten žino kaip būtų pasibaigę, tokių istorijų tais laikais buvo labai daug, kai įsitempdavo į mašiną ir išsiveždavo “pasilinksmint”. Likom saugios dėka “ačkarikų”.

Apie šitą dalyką žinojo dvi mano buvusios draugės, mano sesė, dar keli gana artimi draugai. Viskas. Daugiau niekam nesakiau. Nors pernai vasarą papasakojusi tai geriausiai draugei pasijaučiau lengviau, vistiek jaučiu naštą nes tai yra kažkokia slegianti paslaptis. Ir tai verčia jausti tarsi būčiau buvusi "pati kalta". Man regis pasakymas garsiai yra geriausias būdas nusimesti naštą ir pasveikti nuo dalykų.
Taip jau nutiko, kad kai man buvo 10 metų mane tvirkino 4-5 metais vyresnis pusbrolis. Viskas prasidėjo nuo to, kad mes žiūrėdavom animacinius filmus. Ir kažkada netyčia radom mano tėvo pornografijos kolekciją. Man, tuo metu 10 metų vaikui, tai buvo tiesiog juokinga. Juk dažniausiai tokio amžiaus vaikai pamatę net tik besibučiuojančius nepažįstamuosius sušunka "Fuuuuuuj!" Ir nubėga klegendami visu balsu. Aš irgi buvau tokia. Nors intymaus kontakto matymas tokiame amžiuje man paliko tam tikrą traumą, matyti mano tėvo išpuoselėtą kolekciją man buvo juokinga. Nes aš nesupratau kas tai realiai yra. Nes man buvo 10 metų. Tuo tarpu mano pusbrolis jau buvo beveik įpusėjęs savo brandą ir testosterono spaudžiamom smegenim. Ir jis pasinaudojo ta proga, kad tą spaudimą sumažinti. O aš buvau vienintelė auka pasitaikiusi po ranka. Mano brolį jis nusiųsdavo į laiptinę, "prižiūrėti, kad močiutė neateitų". O aš tuo tarpu turėdavau daryti dalykus. Tai ką rodydavo ekrane. Nebeatsimenu kiek laiko tai tęsėsi. Tačiau atsimenu tuos kartus, kai sakydavau, kad nebenoriu taip daryti, o jis mane vistiek įkalbinėdavo. Atsimenu kai kartą jam nusimovus apatinius aš tuo tarpu jam pasakiau "Aš nenoriu būti..." ir pirštu ant stalo menamom raidėm užrašiau "homo". Jis pasakė kažką apie tai, kad tai esą daro visi ir nieko tame blogo. Nors aš jaučiausi nenormaliai. Bet pasakyti niekam negalėjau. Nes gal čia nieko blogo. O gal čia taip blogai, ir mane sumuš mano tėvas? Arba mama nubaus kaip nors. Tokių minčių vedina niekam ir nepasakiau. Apart šito, mes su pusbroliu sutarėm santykinai normaliai ir turėjom "normalią vaikystę kartu"-spardėm kamuolį, grūmėmės ant seno rąsto bandydami vienas kitą nustumti. Ir būtent šitos dalies aš nuoširdžiai norėjau. Tačiau mano pusbrolis mano pasitikėjimą juo išnaudojo saviems tikslams. Kažkada aš jam rašiau žinutę, kviesdama ateiti ir užsiminiau, kad jei ateis "eisim pažaisti". Tuo metu man atrodė, kad tokiu būdu įtikinsiu jį ateiti ir galėsim užsiimti tikrais vaikų žaidimais. Nes mano broliui buvo tik 7-eri ir su juo žaisti nebuvo įdomu. Ir šitoj vietoj privalau pasakyti, kad neturėčiau teisintis. Joks 10-metis nėra įgalus pilnai suvokti seksualumo ir sekso apskritai. Ir jo "sutikimas"/"prašymasis"/kaip norit taip vadinkit, yra niekinės reikšmės. Ir bet kuris žmogus, kuris tai suvokia (o 14-15 metų žmogus jau yra daug kartų labiau gebantis suvokti tokio dalyko reikšmę ir rimtumą, nei nusmurgęs 10-metis) turi mažų mažiausiai moralinę pareigą pasakyti tam žmogui "Ne". O ne juo pasinaudoti. Ačiū dievui ta žinutė nuėjo mano mamai. Nesigilinant į tą dalį, kurioje jau figūruoja mano mama, viskas baigėsi. Kad ir kokie nepasisekę buvo viso to atoveiksmiai.Fast forward 13 metų į priekį: pavasarį pasitarusi su psichologe pasikviečiau savo pusbrolį apie tai pasikalbėti. Paklausti kaip jam visa tai atrodo dabar. Ar jis supranta viso to blogumą. Ar supranta, kad man tai paliko didelę traumą. Ar suvokia, kuo tai buvo negerai? Jis tik pasakė, kad jam buvo sunku. Kad tuo metu skyrėsi jo tėvai, kad jam nesisekė mokykloje ir todėl taip gavosi. Dar pasakė, jog aš iš dalies kalta, nes nepasakiau kam nors ir nesustabdžiau to anksčiau. Aš šiandienai su tuo žmogumi visam gyvenimui nutraukiau bet kokius ryšius.Tokie nutikimai nesvarbu ar tai būtų seksualinis priekabiavimas, ar seksualinis išnaudojimas, prievarta, nevyksta dėl mūsų kaltės. Tai vyksta tik todėl, kad tam tikri žmonės jaučiasi turį daugiau galios ir valdžios ir pasinaudoja tuo savo poreikiams patenkinti. Niekas kas tai patyrė neturėtų tylėti. Tylint mes suteikiam savo skriaudėjams daugiau galios, tyla leidžia mus skaudinti dar metų metus po to. Tik pasakant apie tai garsiai galima pagaliau atsiimti savo gyvenimą iš skriaudikų rankų.

Nežinau, ar mano istorija gali kam nors padėti, būti kuom nors išskirtinė šiandieniniame pasaulyje ir verta viešumos, tačiau, kaip matau, jūsų tikslas ir yra būtent toks: iškelti į viešumą tas istorijas, tapusias norma, nors tai toli gražu neturėtų ja būti.

Penkerių metų patyriau seksualinį priekabiavimą artimoje aplinkoje. Nemanau, kad šie sausi, terminologija perkreipti  žodžiai gali tiksliai atskleisti, kas tokiu atveju nutinka vaikui: jis praranda tikėjimą. Praranda drąsą nebijoti suaugusio, stipresnio už save. Man tai reiškė baimės vyrams pradžią. Ankstyvojoje paauglystėje ji stipriai padidėjo, negalėjau žiūrėti vyrams/berniukams į akis, o pagalvojus apie kokį nors fizinį kontaktą krėtė šiurpas ir akyse kaupėsi begaliniai vandenynai. Ar galite suvokti, ką tai reiškia prasidėjus pirmosioms meilėms?

Aš jų bijojau labiau, nei tamsos.

O apie tai, kad galiu pasiteisinti dėl tokio savo elgesio niekada nekilo nei mintis: man atrodė, kad tokia esu viena, kad manęs niekas nesupras.

Pradinėse klasėse tarp draugių kilo pokalbis apie priekabiavimą. Viena iš jų sakė:

- Kaip norėčiau, kad mane išprievartautų. Dar norėčiau, kad jis būtų gražus, būtų net malonu.

Jūs galite įsivaizduoti, kaip man pradėjo trūkti oro. Akių vandenynas užpylė mano plaučius, širdį ir smegenis.

Bet aš joms nieko nesakiau.

Nesakiau ir mamai. Ar galite pagalvoti, ką apie save nusprendžia be galo mylinti mama, kuri savo noru ir laisva valia į namus įsileido jos vaikų prievartautoją? Ar galite įsivaizduoti jos  skausmą, mintis, būseną?

Ne, to nepatyrę niekada negalėsime suvokti.

Ir tas žmogus pakvietė mane į savo vestuves. Jis turės vaikų, bus tėvas, vyras, pavyzdys jiems. Jis augins mažus piliečius, skiepys jiems kažkokias vertybes, požiūrį į gyvenimą. Aš galėjau to neleisti, galėjau galsiai pasakyti 100 priežasčių, kodėl jam negalima leisti to daryti.

Tyliu, nes gėda. Baisu. Net nebe dėl savęs, žaizdos gyja, bet dėl kitų. Dėl jų pašaipių replikų, juoko, arba dėl jų gailinčių žvilgsnių, siūlymų apie tai pasikalbėti po to, kai nutekėjo jau 12 metų. Baisu sužlugdyti kitus savo skausmu, su kuriuo pats bandai tvarkytis iš paskutiniųjų. Mažą, niekuo nekaltą mergaitę staiga užgriūva pasaulio gelbėtojos mintys, ir ji pasirenka šį yduotą realybę apsaugoti nuo savo skausmo.

Ta baimė stipresnė net už tamsos baimę.

Ėj, bet tamsai atėjo metas išeiti.

Ir štai, mano pirmas garsus pareiškimas baigtas. #kodėltyli tu?

Tyli nes pirmiausia kalta laikai pačią save, o suvokimas kad taip nėra ateina tik po laiko. Kartais po labai ilgo laiko. Tyli, nes nesuvoki, kaip mylėtas žmogus galėjo padaryti kažką tokio, dėl ko tau pačiai gėda. Tyli nes nenori nuvilti šeimos, ypač mamos, kuri dėjo visas pastangas tave auklejant, o tu- maksimalistė paauglė- jai melavai, kad nakvoji pas draugę. Tyli nes laikei save nesuvokiamai suaugusia, nors buvai tik kvaila dešimtokė. Tyli, nes net ir po daug metų negali prisileisti naujo žmogaus. Tyli, nes po daug metų naujam vaikinui papasakojus visą istoriją išgirsti, kad jis nesupranta “prie ko čia jis?”. Tyli, nes stengiesi to neprisiminti, įtikini save, kad to niekada nebuvo arba buvo, bet ne su tavimi... tai #kodėlTyli?


Nežinau, kiek išiplėsiu, nes jau vien rašant šiuos žodžius pradeda smarkiau plakti širdis, mintys vytis viena kitą, lenkti ir sustoti, persigalvoti ir perrašyti...
Dažnai su broliu vasarodavom pas senelius kaime. Aš buvau mažutė ir bijojau miegot viena, tad miegodavau tarp močiutės ir senelio. Dažniausiai eidavom miegoti visi vienu metu, bet tąnakt močiutė užtruko apačioje, nes triūsė virtuveėe. Matomai ruošėsi rytojui ar tradiciniam savaitgaliui, kai suvažiuodavo giminės ir artimieji. O aš, skaniai ir ramiai užmigusi vakare, staiga prabudau nuo kažkokio stipraus spaudimo tarpkojyje. Tai buvo senelis, kuris mane pasigulde po savimi ir stipriai alsuojantis man i veidą ieškojo kur ten man įbrukus savo varpą. Akivaizdu, kad kokiu 6-7 mergaitės lytiniai organai nėra tiek išsivystę kad i juos galetų įsikverbti suaugusio senio penis. Aš, žinoma, nelabai supratau kas vyksta, bet pajaučiau didelę  baimę savyje. Pajutau, kad vyksta kažkas keistai neteisingo ir man reikia pabėgti. Nieko kito neišlemenau, kaip tik “Seneli, man reikia į tualeta.” Net su kreipiniu pasiprašiau... Ir jis mane paleido.Bėgau laiptais  žemyn neatsigreždama 3 aukštus, kol nusileidau pas močiutę visa išpūstom akim ir drebanti. Ką kalbėjau su ja? Nebeatsimenu. Nežinau, ar dėl šoko, ar dėl amžiaus... Bet atsimenu tik tokią frazę “Ar senelis tau bandė mauti triusikelius?”. Lyg žinodama!Po kelių dienų ir mamai bandžiau prasitarti, buvau net pradėjusi fraze “Mamyte, žinai ką?”, bet jai paklausus “Ką?”, liežuvis tiesiog prasmego burnoje ir neišdrįsau to pasakyti. Vėliau kažkaip visa tai pasklido tarp kelių pačiu artimiausių šeimos narių. Gėda buvo visiems, tetai ypač, dėl to reikėjo mane tualete pasisodinti privačiai ir paaiškint kaip niekam nieko geriai nepasakot bei pasitikrinti ar tikrai ten jis mane lietė, nes, zinot, gi gal susisapnavo ar ka... 

Kodel tylėjau? Nes nežinojau kaip apie tai prabilti. Nes gėda ir baisu. Gėda už šeimą, gėdinuosi mano venomis tekančio jo kraujo. Gėdinuosi fakto, kad jis mane kažkada lietė. Labai ilgą laiką man trūko pasitikėjimo savimi, būti paliestai svetimo visada atrodė kažkokia misija neįmanoma, gėdinausi svetimo žvilgsnio, gėdinausi naujų santykių, naujo kūno, naujų lūpų, naujų jausmų. Nors man jau beveik trišdešimt, gėda ir kuklumas mane suvaikina ir dažnai jaučiuosi kaip maža mergaitė, nepaisant to, kad pati jau supuoju vieną ant rankų.
Kodėl prakalbau? Dėl dviejų priežaščių. Pirmoji yra ta, kad mano dabartinis gyvenimo partneris kažkokiu stebuklingu būdu man suteikė ne tik pasitikėjimo savimi, bet ir tvirtumo, pozityvumo ir ryžto. Antroji - dukrelės atsiradimas mano gyvenime. Atsakomybė, nusėdusi ant mano pečių ir širdies. Noras užauginti ją saugiai ir be tokių fizinų bei psichologinių traumų. Noras jai suteikti normalią, linksmą ir drąsią vaikystę.

Žinau, kad sunku. Bet netylėkit. Visų pirma dėl savęs, bet lygiai taip pat dėl kitų.
Love and peace.

Mano pirmas kartas buvo per prievartą, na tiksliau, tą prievertą, kurios prievarta niekas nelaiko, tai yra, po žodžio "ne". Tai įvyko per Naujuosius metus Londone. Su vaikinu, kurį šiek tiek pažinojau. Aišku, buvome girti, ir aš nuvažiavau į jo namus. Tačiau aš jį įspėjau, kad sekso nenoriu. Jis sakė, kad OK. Aišku prasidėjo glamonės ir aš jį stabdžiau sakydama, kad juk sakiau, kad nenoriu. Tada jis pradėjo klausinėti kodėl. Pasakiau, jog todėl, kad vis dar esu nekalta. Tai įvyko, kai jau buvau "amžiuje" - 23eju. Būtent dėl tos priežasties jis nepatikėjo ir priėmė tai kaip provokaciją. Nusisukau ant šono miegoti, o jis priartėjo iš nugaros ir man net nespėjus sureaguoti jau buvo viduje. Pradėjau muistytis, blaškytis, bet tas truko kelias sekundes, nes kaip gerai paminėjo Julija Steponaitytė, tokiais momentais smegenys kažkaip ima save saugoti ir atsiskiria nuo kūno. Jis judėjo manyje, o aš tiesiog lavono žvilgsniu žiūrėjau į lubas. Po poros minučių jis atsikvošėjo, nes lovoje buvo pilna kraujo. Pašoko iš lovos ir pradėjo rėkti ant manęs, kodėl nepasakiau jam, kad man mėnesinės. Nieko neatsakiau. Tiesiog atsikėliau iš lovos ir priėjau prie veidrodžio pasižiūrėt į save. Nelabai atsimenu kaip atrodžiau. Viskas ką atsimenu tai kaip žiūriu į savo šlaunį, kuria lėtai teka kraujo lašas. Nuėjau į dušą ir tiesiog atsiguliau miegoti. o ryte pabudau nuo siaubingo pykinimo.
Kokį mėnesį laiko eidavau per gatvę nežiūrėdama ar atvažiuoja mašina, gerdavau dažniau nei valgydavau, gerai, kad dar ko baisiau sau neprisidariau. Jaučiausi siaubingai. Tai, kad tai įvyko man būnant jau 23ejų, viską dar labiau apsunkino, nes juk specialiai saugojau tai, nemiegojau su bet kuo, kad tas pirmas kartas būtų su žmogum, kurį myliu.
Bet viskas po truputį pasimiršo. Iki kol labai panaši situacija nenutiko antrą kartą, jau būnant Lietuvoje. Tas labiausiai ir gąsdina, nes man ir toliau sunku megzti naujus santykius, kurie nebūtų toksiški, paties sekso metu sunku atsipalaiduoti, o apie malonumą išvis nėra kalbos.
Aišku, apie tai aš išvis beveik negalvoju, nes gyvenu gan spalvingą ir įdomų gyvenimą, kuriame pilna veiklos, draugų, kelionių ir t.t. Bet intymių santykių sritis yra visiškai fucked up ir už tai galiu "padėkoti" tik tam vaikinui, kuris nusprendė nepaisyti mano žodžių.
Kodėl tylėjau? Po pirmojo karto aš apskritai nenorėjau gyventi, nes atrodė, kad mano ilgą laiką saugotas dalykas, mano gyvenimo vizija sugriuvo. Tuo labiau nenorėjau galvoti apie tą žmogų. O kita priežastis labai paprasta ir visiems pažįstama - kai sukau "kasetę" galvoje apie visą tą vakarą tai radau net ne vieną momentą, kada galėjau apsisukti ir pasakyti "ne" - bare, metro, prieš įeinant į jo namus, prieš atsigulant į lovą, netgi priešintis galėjau, nes jėgos prieš mane jis nenaudojo. Bet kaip ir minėjau, smegenys atsijungė nuo kūno ir aš nedariau nieko. Todėl atrodė, kad "pati kalta" bus visų atsakymas.

Perskaičiau ne vieną istoriją iš jūsų FB puslapio Moterys kalba. Buvau pakraupusi. Nors jau seniau esu supratusi, kad tokie dalykai vyksta. Kasdien. Visur. Tiesiog, kas kartą skaitant ką nors panašaus, vienodai dusina. Taip dusina, jog, atrodo, visai palengvėtų, jei nustočiau priešintis, jei tiesiog nustočiau kvėpuot... bet kažkas viduj dar laiko, ragina nepasiduot. Gal tas keistas bendrumo jausmas? Suvokimas, kad yra tą patyrusių, išgyvenusių kažkaip ir dabar jau galinčių apie tai kalbėti? Nežinau. Mano istorija panaši į moters, kurį pasakojo apie jos pačios senelio priekabiavimą. Tik mano atvejis dar artimesnis.. tai buvo brolis. Nemoku apsakyt, koks šlykštus man tapęs šis žodis ir kaip jau kaip ilgai. Jis vyresnis už mane 4iais metais. Kai man buvo kokie 5-6, jam jau buvo 10-11.  Dalinomės bendrą kambarį, miegojome atskirose lovose, tik manoji lova buvo su ratukais, todėl ją buvo lengva perstumti. Tėvai miegodavo gretimame kambaryje. Tėvai manė, kad yra geras sprendimas apgyvendinti dukrą ir sūnų viename kambaryje, nes mokomės dalintis erdve, daiktais.Viską pamenu taip, kaip žiūrėčiau pro rūką. Pirmiausia, niekaip negalėdavau suprasti, kaip mano lova ryte būdavo pritraukta prie jo, jei vakare tikrai ją nustumdavau prie kitos kambario sienos? Kartais, tarp mudviejų lovų tyčia primėtydavau pagalvių, žaislų, kad nebūtų galima pristumti. Bet kartais, nuvargus, nes buvau tik vaikas, užmigdavau to nepadarius. Pamenu, kad porą kartų prabudau suprasdama, kad mane kažkas liečia. Viena kartą - krūtinę (kokia ji bebūtų pas tokio amžiaus mergaitę). Kitą kartą prabudau jausdama jo ranką ten žemai, pirštais nerangiai grabaliojantį mano lytį. Pamenu tą jausmą, kai suvokiau, kad nesapnuoju. Sujudėjau, jis staiga patraukė ranką į savo lovą. O aš tiesiog nebegalėjau užmigti, nes niekaip nesupratau, kieno ta ranka, kas čia vyksta (būdama tokio amžiaus apie seksualumą nieko nežinojau išvis). Ryte pasakiau močiutei, ji tai priėmė rimtai, pasakė mamai. O mama, deja, nieko. Nepervedė manęs miegoti kitur, nepakalbėjo su juo ir kaip visad, nieko nepasakė tėčiui. Viskas nutilo dar tada, kai tik buvo pradėta apie tai kalbėti. Po tų kartų visada pridėdavau pagalvių, lovą pasistačiau skersai kambario, po radiatoriumi, kad nebūtų įmanoma jos pasukt manęs neprižadinus. Laukdavau, kol jis užmigs ir tik tada užmigdavau pati. Po dar kažkiek naktų, laukdama kol jis užmigs,išgirdau savo tėvus mylintis gretimam kambary. Didesnio siaubo nebuvau girdėjusi. Pasikišau galvą po pagalve, daug verkiau. O viskam pasibaigus, tekina bėgau laiptais pas močiutę į apačią. Viską jai papasakojau. Kitą dieną ji tikrai tėvams abiems atskaitė rimta moralą, o aš jos prašiau leisti pasilikti miegoti pas ją (močiutės kambary buvo dvi lovos). Toliau sekė mamos pamokėlė su kažkokia knygele „iš kur atsiranda vaikai“, ji kalbėjo, kad tai normalu ir taip toliau. Siūlė grįžt miegot į viršų, bet taip ir likau su močiute, kuri man vakarais pasakodavo istorijas iš jos vaikystės ir kartais, man paprašius, pakasydavo man nugarą. Apačioj su ja jaučiausi saugi. Gal dėl to, kad ji suprato, kad aš nejuokauju. Gal dėl to, kad nepriėmė to taip, tartum man ale prisisapnavo, kaip tą priėmė mano mama.
Paauglystė nebuvo lengva. Daug suicidinių minčių, rankų pjaustymasis. Buvau ir esu jautri visam mane supančiam pasauliui. Gal net per jautri. Nemėgau pykčių. Gal dėl to, kad su tuo pačiu žmogumi gyvenau daug metų po tuo pačiu stogu... 
Praėjo daug metų. Sutikau vaikiną, švelnų, ramų, mane gerbiantį žmogų. Po ketverių metų draugystės, kuri šiek tiek tapo rutina ir galingų stresų studijose, pykčių su savąją šeima, tas visas prisiminimas atgijo. Negalėjau mylėtis užsimerkus, nes jei užsimerkdavau, kartais atrodydavo, kad ne mano mylimas žmogus mane liečia, o jis.. ir viskas baigdavosi isterija ir ašaromis. Jau virš metų einu pas psichoterapeutę. Man buvo kilusi mintis viską jam pasakyti; kad pamenu, kad žinau, ką man padarė, kad aš nesapnavau ir kokia yra dabar viso to žala..Bet ji patarė to nedaryti. Nes nėra aišku, ar jis prisiims atsakomybę, ar kaip tik mane pažemins dar labiau, grasins ir tai sukels dar vieną didelę skausmo bangą.. Esu laiminga, kad turiu itin supratingą žmogų šalia.Nes visos tas paauglistinės blogybės pavirto į lėtinę depresiją, tad be psichoteraupeutės ir mylimojo pagalbos greičiausiai jau nebebūčiau.
Rašau čia, nes tikiu, kad tarp skaitančiųjų yra mamų, kurių vaikai galbūt kartu miega viename kambaryje ir, kurios niekada gyvenime negalėtų pagalvoti,kas gali vykti ten, už uždarų durų. Patariu, jei tik turit galimybę, suteikit vaikams atskiras, privačias erdves, kad kaip tik įmanoma užkirstume kelią tokiems įvykiams. O jei tokios galimybės nėra, tuomet užeikite patikrinti naktimis ar tikrai vaikai miega. O jei jau, neduok Dieve, įvyks kažkas panašaus, priimkite vaiko pasakojimą rimtai. Nes tokio amžiaus vaikas gali sapnuoti košmarus, kaip ji vejasi vilkas, bet ne tai, kaip jį liečia šalia esantis ištvirkėlis. Nes tokio amžiaus vaikas apie seksualumą išmano tiek, kiek apie fiziką - lygiai nulį.

Ne visos mes tylim. Tik ne mus visas kalbančias išgirsta!

Pradžia banali - studijų pradžioje išvykome į sodybą pasibūti su nedidele draugų kompanija. Draugai buvo gerai pažįstami, nuo mokyklos laikų, atrodytų, nieko baisaus negali įvykti. Tenka pripažinti, kad tuomet padauginome ne tik alkoholio, todėl mano atmintis baigiasi ties tuo, kad aš "lūžinėju" sėdėdama tarp besišnekučiuojančių draugų. Po to prisiminimai įstrigę ilgam - aš atsikeliu suvokdama, kad kažkas yra manyje, buvau tikrai sunkios būklės ir tik vos supratau, kad vienas iš draugų ant manęs užsilipęs, mano kelnės numautos, ir jis jau viduje. Aš praktiškai negalėjau pajudėti, po kiek laiko jis baigęs nulipo, ir tik tada iš aplinkinių garsų supratau, kad kambaryje yra ir kitas draugas, jis tiesiog apsigaubęs patalais bandė izoliuoti save nuo to, kas vyksta. Kitą rytą visi apsimetėme, kad nieko neįvyko. Atsimenu tik tai, kad nedaviau jokios priežasties jam galvoti, jog aš kažko noriu iš jo. O aš dar kelis metus buvau įsitikinusi, kad tai mano kaltė - nes nusigėriau, nes nesustabdžiau.. Po šio įvykio jaučiausi bjauriai, su kitais vaikinais kartais tiesiog sustigdavau, neatsipalaiduodavau.. O atrodo, kad draugai taip padaryti negali.

Perskaičiusi skaudžias ir dažnai protu nesuvokimas moterų patirtis, imu jaustis ironiškai. Niekada gyvenime nesijaučiau visiškai laisva ir atsipalaidavusi, bet gal tokia yra seksualinės prievartos išvengimo kaina? Galbūt tokį atsargų, sustyguotą ir varžantį gyvenimą turėtų gyventi visos? Juk man tai suveikė! Juk man pavyko išvengti skaudžios prievartos, o juk tai tik mūsų, moterų, atsakomybė, ar ne? Palyginusi su siaubais, kuriuos išgyvena kitos, prievartinis pirmas bučinys (ketveriais metais vyresnis vaikinas, mane, tuomet 15-metę, pervertęs ant žolės pabučiavo), pliaukštelėjimai per sėdmenis, garsūs „pasišnibždėjimai“  gatvėje, kad esu „gera“ ir kad „imtų tokią“ atrodo niekai. Bet, dievaži, visą savo gyvenimą gyvenau tarsi kovinėje parengtyje. Nejau tikrai XXI a. visuomenėje, nuolatinis savęs ribojimas ir stengimasis, kad nesuvedžiotų, nenuskriaustų, nepasinaudotų, nepagautų, kur nors tamsiame skersgatvyje, yra kasdienė moters pareiga? Būtent taip atrodo „normalus“ moters gyvenimas, kurį įsivaizduoja didieji komentatoriai, smerkikai ir žinovai, kuriems auka visada kalta, nes „pati atėjo, pati sutiko, pati nusišypsojo, pati išgėrė...“. Netikiu ir atsisakau patikėti, kad toks suvaržytas gyvenimas ir savijauta yra normalu.
Esu pripratusi nuolatos išlikti budri, kad galėčiau save apsaugoti. Tai verčia riboti save, daug ko atsisakyti, bet baisiausia, kad tai iškreipia adekvatų vyrų vertinimą. Mano galvoje, mažai pažįstami vyrai negali būti tiesiog malonūs, paslaugūs ar domėtis mano veikla.  Man visada kirba mintis, kad iš manęs jie tikisi kažko daugiau ir tik nori prisigretinti, įgyti pasitikėjimą ir pričiupti nepasirengusią. Galbūt taip išmokau jaustis, nes  mano gyvenime apskritai labai mažai vyrų ir taip buvo nuo pat vaikystės. Tėvai mane labai saugojo ir jau būdama maža, pasidariau išvadas, kad moterys (tetos, mamos draugės) yra malonios ir besidominčios manim, tuo tarpu vyrai (dėdės, tėčio draugai) man atrodė neprognozuojami ir baisūs (gal dėl to, kad dažnai būdavo girti), todėl stengdavausi jiems nelįsti į akis. Ši nuostata išliko visą gyvenimą. Tiesa, šiuo metu turiu vaikiną, kuriuo pasitikiu ir su kuriuo jaučiuosi saugi. Jo buvimas kartu tarsi atbaido kabinėtis mėgstančius vyrus. Kai esame kartu, leidžiu sau apsirengti seksualiau, ryškiau pasidažyti, nes žinau, kad niekas nereikalaus manęs pasakyti vardo ar duoti telefono numerį.
Saugant save nuo nemalonių situacijų, apsunkėja socialinis gyvenimas. Tik porą kartų buvau klubuose, nes man nepatinka, kai kabinėjasi ir mane liečia nepažįstami vyrai, įsivaizduodami, kad jiems viskas galima (maniau, kad ateinu tik šokti, bet klydau), net studentavimo laikais mažai „tūsinau“, niekada nebuvau gerokai įkaušusi, nes visada norėjau išlaikyti blaivų mąstymą mišriose vakarėlių kompanijose. Teko sukaupti drąsos, kad su merginų kompanija važiuočiau į festivalį su nakvyne, nes nerimavau, kad girti vaikinai gali įsibrauti į palapinę ir išgąsdinti. Norėčiau keliauti viena ar su drauge, bet jaučiu nerimą, kad „gali kokie nedori užsieniečiai prilįsti“ ir ką aš tokiu atveju viena darysiu? Ir pačiai juokinga, kad jaučiu stresą eidama pas jaunus specialistus vyrus (dantistus, sporto trenerius) ir kad kaskart per darbo pokalbį lengviau atsikvėpiu, pamatydama, kad kalbėsiuosi su moterimi. Tūkstantį ir vieną kartą mano nerimas pasirodė neracionalus, tačiau nieko sau negaliu padaryti. Ir tai yra skaudu, nes aš žinau, kad vyrai nėra blogi. Man liūdna pagalvoti, kad dėl savo nuostatų ir nesaugumo, aš galbūt, praleidau galimybes susipažinti su įkvėpiančiais vyrais, kurie galėtų tapti gerais bičiuliais ir kolegomis. Dar skaudžiau, kad negaliu jaustis  šiame pasaulyje 100% saugi, būdama viena. Jeigu ateityje turėsiu dukrelę, labai norėčiau, kad jai augant, bręstant, suaugus netektų susidurti su ta izoliacija, siekiant apsaugoti save, išlikti nepaliestai, neužkabintai, nepažemintai gašlių žodžių. Norėčiau, kad vyrų ir moterų bendravimas taptų žmogiškas, o ne seksualizuotas, ir ji dėl savo saugumo nebūtų priversta gyventi uždarame, išskirtinai moteriškame pasaulyje.

Prieš kiek laiko draugavau su vaikinu, kuris manim stipriai emociškai manipuliuodavo. Tą manipuliaciją jis naudojo ir tam, kad gautų tai, ko nori, lytiniuose santykiuose (nors nieko ypač atviro nebūdavo, tiesiog lietimas). Kadangi esu empatiška ir jautri, nemokėjau jam tvirtai pasakyti "ne", o jei ir pasakydavau, likdavau neišgirsta, tariamai nesuprasta, kai sakydavau, kad nesu tam pasiruošusi, ir likdavau apipilta kaltinimais, kad "nemyliu". Praėjus "santykiams" visada jausdavausi šlykščiai, bet nesuprasdavau, kodėl - juk viskas lyg ir gerai, mes pora, galbūt net įsimylėję, turbūt čia nieko tokio. Buvau aklai priklausoma, ir tai prisiminti baisu. Šį dalyką buvau ilgą laiką pamiršusi, tik paskatinta jūsų projekto iš naujo apgalvojau visą savo patirtį ir supratau, kas iš tiesų tuomet vyko. Suprasti yra skaudu, kalbėti apie tai nejauku, nes vis kankina klausimai: gal tai mano kaltė, gal aš tik perdedu? Siaubingai sunku tą žmogų matyti kartu su kita mergina, nes ji yra puikus žmogus ir nežinau, kaip su ja elgiamasi. Jai apie tai atvirai papasakoti taip pat nenoriu - akivaizdu, jog ji pagalvos, kad tai tik mano pavydas, be to, nenoriu kištis į kitų žmonių santykius.
Stengiuosi pagaliau sau pripažinti, kad problema yra ne manyje, ir tylėti negalima, tai  #kodėltyli ?


Pradėjau skaityti Jūsų viešinamas istorijas #kodėltyli ir skaitant ašaros byra kaip pupos, rankos dreba, o širdis atrodo tuoj tuoj iššoks. Ir dabar taip, o prieš galutinai nusprendžiant parašyti, daug kartų pradėjau ir ištryniau. Nes manau, kad niekam  nesvarbu, kad pati kalta. Tai ką noriu papsakoti įvyko seniai, prieš 5 metus, bet atmintyje gyva kiekviena detalė, lyg būtų įvykę vakar. Vieną gražų lapkričio vakarą su bučiokėmis nusprendėme padaryti pasisėdėjimą ir kiekviena pasikvietėme vaikinus su kuriais tuo metu susitikinėjome. Iš pradžių viskas buvo išties puiku - visi pažįstami, visi juokavome, bendravome. Vaikinai buvo atsinešę ir alkoholio, jo nebuvo daug, bet dabar prisiminus atrodo, kad per daug, gal tada nebūtų įvykę tai, kas įvyko. Vėlai vakare nusprendėme, kad tegu vaikinai pasilieka miegoti, buvo tikrai vėlu, be to mes suaugę žmonės, negi negalime išmiegoti lovose be jokių seksualinių santykių. O pasirodo, ne. Kai viskas prasidėjo, nelabai suvokiau, kad tai vyksta realybėje, kad tai vyksta su manimi, todėl, kad pradžia buvo švelni. Bučiniai ir glamonės. Tai buvo viskas ko norėjau aš, tačiau tai prasilenkė su jo norais. Man užspaudė burną, kad "neleisčiau garsų", o blogiausia buvo tai, kad visi kiti viską girdėjo, bet nieko nedarė. Atsimenu kiekvieną minutę, kai laukaiu ryto. Meldžiausi, kad viskas būtų netiesa, tik košmaras, blogas sapnas. Bet ryte visi išsiskirstė ir vienai iš bučiokių atsargiai pasakius, kad nereikėjo man vartoti alkoholio, mano galvoje įsijungė lyg koks mygtukas, kad esu pati kalta dėl to kas man įvyko. Tada supratau, kad jei kam nors apie viską papasakosiu, būsiu kalta, kad nusprendžiau vaikiną pasikviesti į namus, kad vartojau alkoholį, kad leidau miegoti savo lovoje, kad biškį daviau, o po to jau nebe, kad pati kursčiau, kad turėjau iš karto viskam sakyti ne. Gal ir turėjau. Bet tuo metu galvojau, kad reikia pasitikėti visais žmonėmis, neišskiriant nei jų lyties, nei rasės, nei įsitikinimų ar orientacijos. Taigi, nusprendžiau tylėti, o šiandieninė aš nepasitiki niekuo. Esu įtari ir net paranojiška. O kad apsiginčiau įjungiu bitch mode, išoriškai būnu rami ir man viskas gerai, tačiau viduje noriu rėkti.  Skaitydama kitų žmonių istorijas pykstu ant skriaudėjų ir mano akyse jie kalti, tačiau iki šiol nesugebu išteisinti savęs.

Istorijų labai daug, bet noriu pasidalinti visomis, kiek atsimenu, kad pasijaustų tas mastas... Pereidama nuo vienos prie kitos istorijos aš noriu parodyti, kaip aš mažiau ir mažiau turiu galios nuspręsti ką aš darau su savo kūnu, nes per prievartą arba per melą tą sprendžia vyrai.

Istorija #1

Man buvo gal 7 metai. Tada atsimenu mūsų kieme buvo apie 20 vaikų. Įvyko kažkoks barnis ir kiemas susiskirstė į dvi priešininkų “komandas.” Vieną dieną, einant į miestą, sutikau kelis savo “priešų” atstovus -- kelias mergaites ir kelis berniukus/paauglius. Vyriausieji buvo gal 8 metais vyresni už mane. Vienas iš šių suaugusių paauglių man pasakė: “mergaite, kraujukas iš klynelio bėga.” Tai buvo pirmas kartas, kai gyvenime išgirdau tokio tipo pašaipą. Buvau labai maža, kad suvokti, ją, bet pakankamai didelė, kad pajusti didžiulę gėdą savo kūnui, ypač savo lytiniams organams. Atsimenu kaip kažkas mano viduje sudužo. Kažkokia nekalta, stiklinė pasakų pilis, kuri reprezentavo mano visą realųjį pasaulį -- sudužo. Sunku paaiškinti tą jausmą, kai tau vyresnis vyriškos lyties atstovas pasako su mėnesinėmis susijusį “juokelį.”

Istorija #2   

Mokykloje kažkuriuo momentu berniukai pradėjo mergaites vadinti kurvomis, žiurkėmis, padlomis, šalavomis ir t.t. Pradžia manau buvo antroje ar trečioje klasėje. Tie žodžiai, kai išgirsti pirmą kartą,ypač atėjus iš “padorios” šeimos, kur tokie žodžiai nevartojami, yra didžiulis šokas. Tame amžiuje juos taip pat priimi labai rimtai, kaip tikrovės atspindį, nors dar net nežinai jų reikšmės ir nežinai nieko apie lytinį gyvenimą… Palaipsniui užaugo labai stora oda. Tai vyko per eilę metų girdint tuos žodžius savo adresu, nors jiems nesuteikei jokio pagrindo. Galų gale tie žodžiai ėmė nieko nereikšti… Kokios to pasekmės buvo mano psichologijai aš negaliu pasakyti. Kažkoks jausminis bukumas galbūt atsirado, kažkoks suvokimas, kad esi žemesnės vertės būtybė palyginti su tais, kurie taip vadino...

Istorija #3

Man buvo apie 13 metų. Lankiau meno mokyklą. Kažkuriuo metu teko suprasti, jog ten mokosi už mane keliais metais vyresnis berniukas, kuris “grabinėja” mergaites per prievartą. Vieną dieną jis įsitraukė mane į tuščią klasę mokyklos rūsyje ir didele jėga suėmęs lietė mano kūną. Aš bandžiau išsilaisvinti įvairiais būdais. Šaukti pagalbos buvo gėda. Iki šiol nesuprantu, kaip to nežinojo mokytojai, jeigu žinojo visos mergaitės. Turbūt šiame amžiuje pradėjau suprasti, kad suaugusieji manęs negelbės…

Istorija #4

Kai man buvo 17 metų, su didele draugų ir pažįstamų kompanija linksmai leidome penktadienio vakarą. Visi buvo iš “gerų” mokinių rato. Tada atsimenu su manimi susidraugauti bandė vienas vaikinas. Jis buvo mandagus, draugiškas ir atrodė patikimas. Vakarui įsiūbavus mes kažkokiu būdu atsidūrėme tuščiame kambaryje. Tai turbūt buvo pirmas ar antras kartas, kai aš galėjau apkabinus gulėti su vaikinu ir nieko nedaryti. Buvo romantikos ir platoniškų ryšių viršūnė -- viskas ko man reikėjo. Staiga į kambarį įėjo mano geros draugės “geriausias” draugas ir tarstelėjo: “daryk kol šilta.” Aš visai nesupratau, ką tai reiškia, bet tas “daryk” buvo aiškus… Vaikinas, kuri rūpestingai laikė mane savo glėbyje tik sukikeno (aš apsimečiau, kad miegu visą ta laiką) ir pasakė, kad ne. Kai tas “patarėjas” uždarė duris, įvyko tas, kas sudaužė tą gražią romantiką, nes pajaučiau kaip jo ranka slysta po mano palaidine. Man buvo didelė gėda prisipažinti, kad nemiegu, todėl apsimečiau, kad per miegus muistausi, jog ta jo ranka nepaliestų manęs. Jis kelis kartus pabandė ir nustojo… Jaučiausi “išniekinta.” Man buvo didelė gėda suvokti, kad kažkieno ranka lietė mano krūtinę. “Ragintojas” man nuo tada atrodė kaip labai pavojingas žmogus…

TREČIA DALIS. Mintys. Kodėl tylėjau?

Kodėl tylėjau?

Kiekvienos istorijos priežastis kitokia… Mokykloje ir meno mokykloje buvo kažkoks  suvokimas, kad mokytojai žino, kas vyksta, tiesiog niekas, nieko nedarė. Šis suvokimas padėjo didelį ir tvirtą pagrindą įsitikinimui, kad suaugusieji tokiose situacijose tikrai nepadės.

Išprievartavimo atveju labai bijojau dėl savo ir šeimos gyvybės. Net neabejojau, jog policija negali mūsų apsaugoti. Kitų priežasčių buvo daug -- aplinkinių panieka, pašaipos mokykloje, giminių klausimai ir/ar pasmerkimas, tėvų šokas ir t.t. Kai tau 18 metų ir esi iš “doros” šeimos, tai socialinis atstūmimas ir panieka atrodo tolygūs mirčiai. Kadangi pasirinkau gyvenimą ir sumokėjau už tai didele kaina, reiškia mirti nenorėjau, nors viduje ilgą laiką buvau mirusi. Išprievartavimo atveju net nesusimąsčiau, kad iš aplinkinių galiu tikėtis dvasinės paramos ir palaikymo, nes ne kartą teko girdėti apie išprievartautas merginas ir matyti aplinkinių reakcijas į tokias istorijas…

Noriu patarti visoms merginoms, jeigu jums nepažįstama panelė bando kažką sakyti apie jūsų vaikiną -- išklausykite. Miestuose nevaikšto “nesveikos” panelės, kurios kaltina kažką “apgraibymu” be priežasties, toks kaltinimas be pagrindo neturi prasmės. Aš taip pat bandžiau pasikalbėti ir įspėti savo buvusio (prievartautojo) vaikino naująją merginą, kai per pažįstamą sužinojau, kad jis “rimtuose” santykiuose. Susisiekiau su ja per facebook ir parašiau gražų bei draugišką laišką, pasakiau, kad visada padėsiu, jeigu jai reikės pagalbos. Ji man atrašė ir tepasakė, kad nenori iš manęs nieko girdėti. Vėliau mačiau, kad jie turi vaiką. Pasijaučiau bejėge, kalta, bet sustabdyti nieko negalėjau, nes manimi netikėjo.

Man niekada gyvenime neparašė jokia panelė, kad mane įspėtų. Todėl man buvo keista, kodėl tos, kurioms bandžiau padėti priėmė mano žodžius kaip melą? Juk tai nėra norma, mes negirdime tokių istoriju kasdien. Jeigu kažkas meta tokius kaltinimus, tai juose turi būti tiesos. Aš niekada nesuvokiau, kokią galią turi vyras santykiuose, kad įtikinti moterį, jog kažkas kliedi, meluoja, kerštauja… Man baisu ir todėl, kad bent vienas iš šių vyrų turi vaiką. Visi kiti vaikšto tarp mūsų… Aš jau daugelį metų gyvenu su baime, kad ateis vėl ta akimirka, kai kažkas pasinaudos mano kūnu ir aš negalėsiu nieko padaryti, nes būsiu įbauginta mirtimi arba apkaltinta, kad esu “nesveika.”

Gerų mamų geri vaikai. Švelnūs, rūpestingi vaikinai iš išsilavinusių šeimų, auginti močiučių, mylėti ir saugoti, kurie, susidūrę su kažkuo nepažįstamu ir nauju, intymiu, imasi keistų, nemalonių ir agresyvių taktikų. Ilgai galvojau, ar tikrai turėčiau parašyti apie tai, kas buvo. Nieko ypatingo, nieko amoralaus, mylėjau tą žmogų ir gal, jeigu vis dar būtumėm kartu, šio teksto nebūčiau rašius, nes per daug sunku pripažinti kažką tokio, kai vis dar esi su tuo žmogumi. Bet tada pagalvojau, kad būtent todėl ir turiu parašyti. Kad problema visai ne žmoguje, o tame, kaip net tokie geri vaikai, laikui atėjus, savo galvose turi vaizdą, jog vyras turi spausti, neklausyti, “dominuoti”, nes juk merginoms patinka, kai jų nesiklauso .  Problema tame, kad net protingi vaikinai, laikui atėjus, praranda protą ir jaučiasi taip, lyg galėtų su merginomis daryti viską.
 Mes visad vengdavome kalbėti apie pirmą mūsų bučinį. Galbūt todėl, jog jis buvo siaubingas. Kodėl jis buvo siaubingas? Nes aš nebuvau jam pasiruošusi, jo metu stengiausi kuo mandagiau tai pabaigti ir pabėgti nuo to, o po to, jausdamasi kalta, ištaisyti. Gal tai skamba kiek vaikiškai, bet neįmanoma buvo nepastebėti muistymosi, traukimosi atgal ir akių sukimo. Tai arba buvo iš viso neinterpretuojama kaip galimas neverbalinis “ne”, arba interpretuojama kaip klasikinis “laužosi”.
Vėliau nebuvo susimąstyta ir apie verbalinius ne. “Ne. Ne. Ne. NE!”. Po  dešimto ne aš tiesiog pasiduodavau, nes tiesiog, sakyti ne būdavo jau nebejauku.
Visuomet sakiau jam ne. Mūsų pirmas kartas buvo su daug fone skambančių ne. Iš pradžių gražiu tonu. Po to griežtai. Po to tiesiog tyliai. Galiausiai nuobodžiai palaukdavau, kol baigsis.
Kodėl nereaguodavau stipriau? Nežinau, klausiu savęs to paties. Gal nenorėdavau įžeisti jo jausmų, o ir šiaip, man neskaudėdavo, man nebuvo baisu. Buvo tiesiog nemalonu, negera, jausdavausi nejaukiai, lyg neegzistuočiau, kalta, kad nieko nedarau, jog iš to išeičiau. Po to tiesiog stengiausi išspausti iš to geriausia, kas įmanoma. Norėdavau aprėkti jį, kodėl taip elgiasi. Negalėdavau, nes ir vėl, jausdavausi nejaukiai, lyg kažką privalėčiau, lyg nenormalu kelti sceną viduryje “akto”.
Po viso to klausdavau, kodėl manęs neklausė, kai sakiau, kad nenoriu. Tuos tūkstančius kartų. Atsiprašydavo. Kalbėdavom apie tai. Iki kito karto.
Visiškai nesuprantu, kodėl tai vyko. Vėliau, po kiek laiko, jo aistra nurimo, jis suprato, kad esame čia dviese, kad svarbu ir kitas žmogus. Gaila, tačiau jam tai patiko daug mažiau, o vėliau nebepatiko visai. Nutolome.
Vis klausiu savęs, kas vyko, kodėl sugebėjau tai toleruoti ir iš to netgi išspausti gražius santykius, tikėjausi ateities. Kodėl stengiausi? Juk tai turėjo būti raudona vėliava, “deal breakeris”, turėjau bėgti pačioje pradžioje.
Tikriausiai todėl, kad tai švelnus, ramus ir protingas žmogus, mielas vaikinas, kuris elgdavosi nuostabiai visuomet išskyrus, kai norėdavo mane “pasiimti”. Tada jam nerūpėjo niekas.
Rašau todėl, kad išsklaidyčiau debesį, lyg merginų, kurios pasakojo kitus nutikimus, istorijose, vaikinai kažkokie gyvuliai, nuo kurių norisi bėgti nuo pat pradžių, o jos lyg kokios naivuolės to nepastebi. Ne, tai kažkada buvę mieli vaikai, savo močiutėms panešantys krepšius, o mamoms gimtadieniui visuomet nuperkantys gėlių. Tokie, kurių vaizduotėse aplinka, draugai, medija, suformavo būtent tokį intymumo įvaizdį.

Tyliu, nes nėra kam ir nėra dėl ko pasiskųsti. Bent jau toks vyraujantis požiūris yra aplink. Puikiai pamenu, kaip dabar jau buvusio darbo skyriaus kalėdiniame vakarėlyje vadovaujančias pareigas užimančio kolegos per prievartą ir grubiai buvau tempiama į „šokių aikštelę“, kur prieš savo valią aišku buvau apgraibyta. Ir tada, kai garsiai šaukiau „ne, man skauda, paleisk“, išgirdau žlugdančius vadovo žodžius, kad „jei moteris sako ne, tai dar nereiškia ne“. Ir taip pasakė tikrai labai inteligentiškas, išsilavinęs ir protingas žmogus. Kažkaip naiviai galvojau, kad tokius juokelius gali laidyti tik prasigėrę troliai, o ne milijoninį verslą valdantys žmonės, deklaruojantys vakarietiškas vertybes. Nesupratau tada ir aplinkinių reakcijos, kai man visaip bandant išsisukti ir šaukiant, kad paleistų, niekas niekaip nesuregavo ir niekas net nepabandė man padėti. Ir kai prašiau, kad paleistų,  ir kai bariausi, kad man skauda, nes iš visų jėgų bandžiau ištrūkti, kol mano riešai buvo suspausti, aš buvau ta „drama queen“, kuri „neaišku ko išsidirbinėja“.Visi ten dalyvaujantys buvo protingi, išsilavinę ir kvalifikuotą darbą dirbantys žmonės, tačiau toks elgesys kažkaip atrodė priimtinas ir net smagus. Dabar rašant skaudžiausia yra suprasti, kad jokia aplinka nėra saugi ir kad merginos žodis „ne“, deja, labai daug kam nereiškia „ne“. Tuo pačiu metu manau, kad tokios akcijos padeda mums tapti stipresnėms, o kitiems, galbūt, pagaliau išgirsti tą nesudėtingą žodį NE. Jeigu jis bus suprastas, mažiau mūsų pasirinks tylėti.
O kodėl tylit jūs?