Mes.Moterys
12 fotografijų su individualiomis, kiekvieną heroję apibūdinančiomis, istorijomis. Nuotraukų autorė ir fotografė N.Rekašiūtė. Istorijų autorės – pačios herojės. Tai - tikro, natūralaus moters kūno vaizdavimas ir grąžinimas į viešąją erdvę. Kūno, kuris turi istoriją, priežastis ir pasekmes. Kūno, kuris yra priemonė skleistis ir reikštis mūsų sielai, mintims ir idėjoms. Kasdien gatvėse, reklaminiuose stenduose, vitrinose, internete, televizijoje ir spaudoje matome nugludintus, standartizuoto moters grožio pavyzdžius. Ši masinė hipnozė veikia moteris ir ypač jaunas mergaites. Tai sąlygoja sumenkėjusį savęs vertinimą, taip pat ir valgymo sutrikimų bei kitų psichologinių problemų atsiradimą. Šis nuolatinis bėgimas į tobulos moters rėmus yra žalingas. Jis eikvoja mūsų laiką, energiją, jėgas, įkvėpimą. Siūlome visoms kartu sustabdyti šį pataikavimo veidrodžiui, aplinkai, bandymo atitikti sugalvotus grožio standartus procesą. Išdrįsti pažvelgti į save su visais gyvenimo paliktais randais ir tarti sau: „Esu tokia, kokia esu, ir to daugiau nei pakanka.“ Projekto kūrėjos – Neringa Rekašiūtė, Beata Tiškevič ir Modesta Kairytė dėkoja visiems, kurie prisidėjo prie jo įgyvendinimo.
MOTERŲ ISTORIJOS
1
Koks keistas dalykas yra tas gyvenimas – padarai jame neteisingą posūkį ir po to tenka laužyti save visą likusį laiką. Beprotiškas pirmasis skausmas – tėvų skyrybos, kurios, kai tau dvylika trylika metų, sulaužo stuburą ir atima žemę iš po kojų. Sutinku šešeriais metais vyresnį žmogų, nusikaltėlį. Aš laiminga, jis mane myli, aš jį taip pat labai myliu, be to, tais laikais buvo labai madinga būti tokios asmenybės drauge. Vėliau – žmona, trijų vaikų mama. Po to užklumpa staigi jo netektis. Vėl viskas išslysta iš rankų, sulaužo. Vyriausiam sūnui – ketveri, dukrai - du su puse, mažajam – šeši mėnesiai. Antras vyras, ketvirta dukra, o man tik 25 metai. Dar dešimt metų su keturiais vaikais ir geriančiu vyru. Skyrybos. Turtas, kurį įgyjau per tuos metus – mano ketvertukas – du sūnūs ir dvi dukros, didžiausias džiaugsmas ir pasididžiavimas. Keliauju gyvenimu tolyn. Suvokiu, kad vėl lūžis. Po to suprantu, kad šįkart lūžį pasirinkau pati, nes smurtas, kurį patyriau savo namuose, neatėjo iš gatvės, pati jį įsileidau į namus. Smūgiai kumščiais, kojomis, daiktais, patyčios. Keista, kad taip gali su tavimi elgtis žmogus, kurį mylėjai, juo tikėjai, jam atleidai ir vėl tikėjai. Policija, ligoninė. Priešaky – teismai. Pavargau nuo lūžių, bet vėl traukiu save už plaukų ir einu tolyn, nežinodama, kiek dar bus šviesos, o kiek tamsos. Ir staiga, kaip iš dangaus kompiuterio ekrane pasirodo žinutė: „Kviečiame sudalyvauti fotosesijoje, kurioje būsite tik su apatiniais“. Kai tau jau 44-eri, nebegalvoji, – staiga parašai: „Noriu, labai noriu, tik pakvieskit!“, ir jau esi ten. Jokio jaudulio, nes jau moki nebesijaudinti, juk tiek laužyta, gipsuota, turi tokią storą odą, kuri, beje, dar visai graži. Ir sutinki svetimus žmones, tačiau tokius savus, artimus, šiltus, kurie tave priima tokią, kokia tu esi. Viliuosi, jog prasidėjo mano ilgalaikės „atostogos"...
2
Kūnas – tavo namai. Gyvensi čia visą gyvenimą. Kartais gali būti sunku susitaikyti su tuo, ką davė gamta ir tai pamilti, ypač tuomet, kai aplinka stengiasi įtikinti, koks netobulas ir nepavykęs kūrinys yra tavasis kūnas. Tačiau dar sunkiau yra išmokti pamilti savo turinį, tai, KAS tu esi. Kai suvoki, kad kūnas yra laikinas, jis keičiasi, kad kažkam jis gali patikti, o kažkam – ne, jis pasidaro mažiau svarbus. Žiūri į savo atvaizdą veidrodyje ir matai jį, kūną – savo sielos būstinę. Tada žvelgi tiesiai į akis. O akys – juk sielos veidrodis. Tai, kas viduje, yra svarbiausia. Deja, kartais tas vidus gali būti labai gąsdinantis... ir aplinka vėl sako: „Ne, tavo vidus taip pat yra netikęs, turi pasikeisti.“ Ir tu supranti, kokia didelė ši neteisybė, kad, nepaisant tavo baimės ir nepasitikėjimo, kažkas dar iš šalies jaučiasi turįs teisę niekinti tavo tapatybę, jausmus, kuriuos tau pačiam tiek daug kainavo pripažinti.
Gali kaltinti juos ir visą pasaulį, tą neteisybę, bet, iš tikrųjų, nugalėsi tada, kai pripažinsi save, susitaikysi su savo vidumi, nes vis dėlto tu juk ir esi būtent toks, koks ir turėjai būti.
3
Veidrodis man niekada nebuvo ištikimas draugas. Kad ir kaip jį džiuginau, lepinau, stebinau ar siūlydavau kompromisą – jis tik begėdiškai reflektuodavo faktą, jog aukščiausios, taip trokštamos tobulumo kartelės dar nepasiekiau. Ir, tikriausiai, niekada nepasieksiu. Tiesa, kartais iki jos jau būdavo tik per kelis pirštus, o kartais ji nutoldavo taip, kad Mėnulis atrodydavo dusyk arčiau.
Apmaudžiausia šiame kontekste – aš pati, bijodama nepritapti prie pasaulio, nedrįsau pozityviai vertinti savo tikrojo atspindžio, o aistringai puoselėjau tą tobulos vizijos paveikslą, sugalvodavau vis daugiau ypatingų jį papildančių aspektų, skrupulingai dėliojau visus įmanomus įvairialypio moters grožio dėmenis, kurie jau nuo pat pradžių buvo abejotini savo tikrumu ir liejosi į neteisingas ir neišsprendžiamas perfekcionizmo lygtis. Galų gale mečiau sau iššūkį ir su didžiausia aistra nėriau į darbus, tiesiogiai ir maksimaliai susijusius su moters grožio kūrimu bei... standartizavimu. Per šią, iš pirmo žvilgsnio lyg ir pavydėtiną, tačiau itin sąmonę žalojančią patirtį skausmingai atėjo žinojimas, jog mes dažnu atveju visiškai beprasmiškai kuriame ribas, rėmus, nežinia kieno sugalvotomis taisyklėmis pagrįstus vertinimus ir buduaro lygio problemas, kurias lygiai taip pat beprasmiškai, bet globaliai ir susireikšminę sprendžiame. Ir tik tam, kad šiais „svarbiais darbais”, iš jų atsirandančiomis nuomonėmis ir požiūriais dangstytume baimę susitikti su savo pačių širdimi, su savo gyvenimu ir laime, kuri dažniausiai kantriai guli ir laukia čia pat, po mūsų kojomis.
Šio projekto metu patyriau NUOGOS ir IŠLAISVINANČIOS TIESOS stebuklą. Atvirose akimirkose tarp kitų moterų patirčių, būsenų ir grožio aš atleidau savo veidrodžiui. Ir susitariau su juo: tobula – viskas, kas yra ČIA ir DABAR. Įskaitant ir MANE – šioje dabarties akimirkoje
Aš esu idealus indas dieviškam turiniui. Su kiekvienu esamuoju centimetru, gramu, su kiekviena vertingos patirties akimirka. Aš esu savo pačios prasmingas ir tobulas gyvenimas, savo pačios pradžia ir pabaiga. Su didele meile, be galimybės kritikuoti ar teisti.
4
Mes visos norime būti gražios ir matome trūkumus pro padidinamąjį stiklą, bet kai vieną dieną atsikeli dėmėta kaip dalmatinas, norisi rėkti. Norisi išnykti minioje, nes atrodo, kad visi į tave tik ir dėbso dėl tavo kitoniškumo, kuris ne visiems priimtinas ir suprantamas. Skaudžiausia būdavo tada, kai žmonės iš nežinojimo bjaurėdavosi manimi. Baltmė yra tik estetinė odos liga – ji niekam nekenkia, ji nėra užkrečiama. Susigyvenau su tuo tik tada, kai šalia manęs atsirado mylimas žmogus. Kol jis mane „kabino“, net nematė tų mano dėmių, o kai pradėjome draugauti, artimiau pažiūrėjęs į mane pasakė: „O, geras, tu atrodai kaip kokia panda“. Jis mane mylėjo su mano pandos dėmėmis. Esu sau graži tokia, kokia esu, ir su patirtimi tik dar labiau suprantu, kad svarbiausia yra žmogaus vidus. Mūsų susitikimas per fotosesiją man dar labiau viską užtvirtino – mes visos gražios savo vidumi. Kai galime apnuoginti savo vidų, tai nebelieka jokių kompleksų dėl savo išorės.
5
Ne kartą teko pajusti, kaip žmonės, ypatingai moterys, bijo savo randų, tarsi tai būtų kažkas gėdingo, šlykštaus, negražaus. O man atrodo kiekvienas žmogaus randas – tai istorija. Skausmo, kančios, nevilties, bandymo priimti, pamilti jį istorija.
Mano atveju, man tą nevilties jausmą silpnumo akimirkom sukelia net ne pats randas, o ta kūno deformacija, kuri atsirado nuo mano ligos – skoliozės. Man buvo berods 11 metų, kai gydytoja nustatė šią ligą. Norint bent kažkiek atstatyti stuburą į vietą, vienintelė išeitis buvo operacija. Aš tos operacijos beprotiškai norėjau ir laukiau, suvokiau, kad ji yra mano išsigelbėjimas. Operacijos metu man prapjovė visą nugarą ir patį stuburą sutvirtino metaliniu strypu. Pooperacinis laikas buvo siaubingas, tai buvo tikrų tikriausia kančia ir aš beprotiškai dėkinga savo šeimai, kuri besąlygiškai manimi rūpinosi. Mano amžiną atilsį mama nė akimirkos nepanikavo, buvo šalia 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę, praleido bemieges naktis budėdama šalia. 3 mėnesius negalėjau sėdėti, tik stovėti ir gulėti.
Pamokas verkdama ruošdavau atsistojusi prie palangės arba ant sudėtų viena ant kitos dviejų kėdžių. Verkiau, nes buvo tikrai sunku, fiziškai sunku, po narkozės stipriai suprastėjo atmintis ir jaučiausi silpna. Pusę metų kasdien turėjau nešioti korsetą. Aš nuoširdžiai jo nekenčiau – jis buvo kietas, pagamintas iš plastiko ir vasarą siaubingai prakaitavo.
Skausmai praėjo, viskas kuo puikiausiai sugijo, randas susitraukė. Po operacijos praėjo jau 18 metų ir aš galiu drąsiai pasakyti, kokia aš laiminga, kaip man pasisekė, kad viskas baigėsi būtent taip. Visgi ypatingų stresinių akimirkų patiriu beveik kiekvieną kartą eidama pirkti rūbų, kai tuose bjauriuose matavimosi kabinų veidrodžiuose tenka pamatyti save kitu kampu. Tada skauda. Sunku matyti, sunku priimti. Stengiuosi vyti blogas mintis šalin, juk tiek pasaulyje TIKRŲ nelaimių, o aš sveika ir laiminga!
Vis dėlto savo rando neiškeisčiau į gražią, sveiką nugarą. Nes jis yra MANO. Nes jame yra dalis manęs. Nes be jo nebūtų manęs tokios, kokia esu dabar. Nes tame rande telpa labai daug – pyktis, nerimas, skausmas, viltis, meilė, tikėjimas ir visas gyvenimas.
6
nebijok
būti
būti savimi
būti moterimi
būti netobula moterimi
būti nemoteriška moterimi
nebijok
savęs
savo kūno
savo minčių
savo jausmų
savo svajonių
nebijok
mylėti savęs
mylėti kitų moterų
mylėti vyrų
nemylėti
būti mylima
būti nemylima
būti vienintelė
būti išduota
laikytis už rankų
nebijok
valgyti
norėti saldžiai
svarstyklių
savęs veidrodyje
savo nuogumo
savo nuogumo kito akyse
spuogų
raukšlių
strijų
kraujo
nesidažyti
nesipuošti
nepatikti
būti neskani
būti vyriška
būti mergaitiška
būti mama
nebūti mama
nedaryti karjeros
neblizgėti viršelyje
netilpti į rėmus
neatitikti normų
skaudėti
klysti, žiauriai
nesuprasti
nežinoti
nenorėti
dainuoti
liūdėti
šokti
šokti
šokti
kristi
verkti
prašyti pagalbos
skaudėti
nebegalėti
nebegalėti
nebegalėti
nebeturėti jėgų
dalintis patirtimi
pasiduoti
būti dalimi dalies, kuri iš pradžių buvo visuma.
7
Mes buvome jauni. Mylėjome vienas kitą, kai blėso palengva žavesys ir energija, kai aplink akis tau ir man atsirado raukšlių tinklas – nuo rūpesčių, nuo skubėjimo, streso. Kai sirgdavome, kai vaikai sirgdavo, ir tada mylėjome vienas kitą. Mylėjau, kai nutrūktgalviškai metęs viską lėkdavai skraidyti ir negalvojai apie pavojus. Mylėdami pastatėme namus. Mylėjome vienas kitą, kai buvo labai sunku, suglaudę pečius kartojom: „viskas bus gerai“. Mylėjai mane ir aš tave mylėjau, kai pasikeitėme, nes keitėmės kartu kas dieną ir kas sekundę. Ir šiandien mes jau visai kiti, negu buvome prieš metus, vakar. Dabar žinau: po 5-10 metų jau nebus tavęs šalia ir aš keisiuosi kasdien, kas minutę viena ir vis vien mintyse tave mylėsiu. Gyvenime abejojome kartu, tu manimi – aš tavimi, bet surasdavome jėgų vėl atrasti iš naujo, gal net išduodavome vienas kitą – kartu, bet vėl rasdavome vienas kitą, kaip anksčiau, kai buvome labai jauni. Mylėjome vienas kitą, kai išėjo mums brangūs žmonės, dar stipriau vienas kitą mylėjome brangindami likusiuosius. Kai jausdavomės vieniši, leisdavome tylėti, netgi tylėdavome, kai nenorėjome vienas kito matyti, mylėjome, net kai skaudinome vienas kitą, netgi tada, kai atrodė nebėra jėgų ištverti tavo meilę, tavo tylą. Tavo meilė niekada nebuvo našta, nes aš mylėjau. Jaučiau tavo meilę metams bėgant, kai nebebuvai toks energingas, gražus, netgi tada, kai flirtavai su jaunesnėmis, aš tylėjau ir tiesiog mylėjau. Metams bėgant išmokau tyliai didžiuotis tavo meile, kai tu sakydavai: „aš – nektaro gėrėjas“. Tai būdavo patys šilčiausi prisipažinimo meilėje žodžiai. Išmokau negauti dovanų ir jų nelaukti, nes buvo kiekviena diena kaip dovana, išmokau suprasti tave iš antakių judesio, išmokau būti kartu, išmokome gyventi kartu tokie, kokie esame. Šiandien aš vieniša, graži, liekna su mini sijonuku kaip tada, kai buvau visiškai jauna, tik dabar ryškiai dažytais plaukais, nes visiškai pražilau per tuos metus, kai tavęs nėra šalia manęs. Graži ir stipri stoviu prie tavo kapo ir vis girdžiu tavo žodžius: „aš – nektaro gėrėjas“. Aš dėkinga gyvenimui už man suteiktus sunkumus, kuriuos išgyvenau kartu su tavimi, mano nektaro gėrėjau, nesigailiu įskaudinimų, išdavysčių – nieko nesigailiu, nes be jų nebūčiau tas, kas esu, ir nebūčiau taip stipriai mylėjusi tavęs. Tik vieno gaila – taip ir liks neišsipildžiusi svajonė apie bendrą senatvę. Tiesiog. Mes mylėjome vienas kitą.
8
Atėjau kaip žmogus, įsivaizduojantis, kad yra laisvas nuo visuomenės nuomonės, tolerantiškas, radęs teisingą gyvenimo kelią, brandi asmenybė, kuri savo brandos gali išmokyti ir kitus. Maniau, kad visa tai, ką matau žurnalų viršeliuose, gatvėse yra buka, paviršutiniška, kiek gyvuliška ir aš esu aukščiau viso to, kad galėčiau būti pavyzdys, jog ne žmogiškajame kūne ar jo standartuose esmė, o tame, kas slypi jo viduje: vidinėje kultūroje, platesniame požiūryje į pasaulį. Šis projektas man atvėrė akis į kitokią realybę, kitokį savęs ir aplinkos suvokimą. Dar ilgai, tikriausiai, teks doroti viską, kas kaupėsi per ilgus metus, kas iš esmės buvo teisinga, tačiau buvo atmetama, nes neatitiko mano suprantamo standarto. Mokausi atsisakyti įpročio dėlioti žmones į kategorijas, kurtis „dievus” ir nurašyti „neatitinkančius standartų”. Kiekviename kūne slepiasi individas su bagažu, istorija, viršeliu ir turiniu. Kai kurie atsiveria plačiau, kai kurie pasirodo tik su viršeliu, nes taip galbūt yra saugiau, galbūt kitaip tą minutę nesinori, o galbūt tu esi tas, kuris to turinio šią minutę nevertas…
9
Vieną dieną. Gal vieną naktį. Pabodo sapnai apie nutylėtus savęs nemylėjimus. Prieš tai – palikusi pati save. Į niekur ėjau. Sudeginus dievukus, nuvainikavus vertybes, nebuvo gaila nieko. Gal tik užimti kažkieno vietą. Kas gyventų, ne vien tik būtų. Jei tik pakaktų paspausti mygtuką… Galvoje kirbėjo. Nuolat. Sunku sulaužyti sustabarėjusį stuburą. O aš jį sulaužiau! Velniop tą graužatį. Pavargau vieną dieną (ne naktį) savęs gailėti. Pavargau būti su nemylimais. Nepatogu ir gėda, kad tik save mačiau… Kartojau sau kaip maldą. Svarbiausia žmogiškumas. Svarbiausia pabandyti duoti, pagalvoti apie kitus. Karai ne su ginklais prieš kitą sunkiausi. Kova su savo ego kiekvienam turėtų būt didžiausia. Kuo toliau, tuo labiau nebereikėjo savęs įtikinėti, kad aš verta gerų dalykų. Dalinau save pati – gavau atgal su kaupu, kad net nebetelpa glėby. Nekėliau uždavinio sau būti stipriai – žmogiškumu tiesiog tikėjau. Juo matavau, kas aš ar tu esi. Žmonės puikūs aplink – susitikome, ten pat atėjome. Vieni trumpiau, kiti ilgiau užsibuvę vertybių puokštę padovanojo, kurias anksčiau ironizavau. Dabar gi vis lengviau save įkvėpti. Intuicijos klausau ir iki šiolei, ką mano kaulai tyliai braška, ką vilkė kaukia naktį sapnuose mano... Palikti reikia tai, kas jau praeičiai priklauso. Nesiekiu įgyti visa, ko trokštu. Noriu to, ką turiu, vertinu tai. Ne skirtumų – bendrumo ieškau. Pykčio atsisakau. Tvirtai pasiryžau laiminga būti. Kad vidinės ramybės niekas nesudrumstų. Sąmoningumas, žinojimas – jei nepadės, tai gal bent jau nepakenks. Tiek sau, tiek kitam. Tokiam pačiam. Gal net labiau randuotam.
10
Esu moteris, tiesiog moteris, viena iš mūsų, viena iš daugelio. Po mūsų susitikimo pagalvojau, kad mano išgyvenimai, susiję su liga, yra tokie nereikšmingi palyginus su tuo, ką išgirdau. Kodėl atėjau į projektą? Supratau iš karto, kad aš turiu ten būti, nes privalau kažką ištransliuoti kitoms moterims, draugėms, mamoms, sesėms.
Aš galiu drąsiai pasakyti, kad nesu taikoje su savo kūnu, ir netgi kartais su savo vidumi, su savo siela. Aišku, daugelis gal ir pasišaipys iš manęs dėl tos „netaikos“. Sakys ir sakė, kad svarbu sveikata, o ne mano fizinis grožis.
Kai man pasakė, kad reikės šalinti krūtį, apsiverkiau: ne dėl diagnozės, o iš baimės – kaip aš atrodysiu be krūties. Todėl ryžausi atstatomajai operacijai. Lyg ir viskas sutvarkyta, bet taikos vis tiek nėra. Šiandien vienas draugas parašė, kad turiu neblogą „kamufliažą“: išoriškai atrodau pilna gyvybės ir energijos, nors, iš tikrųjų, taip nėra.
Pradžioje norėjau išspinduliuoti moterims, kad būtų drąsios, pasitikinčios savimi ir nepasiduotų nelengvoje kovoje su vėžiu. Dabar suprantu, kad ne tą aš noriu pasakyti. Kai pamačiau savo nuotrauką, tai nepasakyčiau, kad mane ji sužavėjo. Vadinasi, aš pati turiu atsikratyti iškreipto moters grožio suvokimo. Reikia priimti save tokią – išrengtą, stovinčią prieš veidrodį, nes ne išoriniame moters grožyje slypi jos stiprybė ir pasitikėjimas.
11
Aš visada labai bijau savo žodžių, bijau kalbėti, nuo vaikystės įpratau, jog arba manęs neišgirsta, arba nesiklauso, tad nebemoku kalbėti ir pagalvojau – tegu nuotraukos kalba už mane. Lai tai būna puiki žinutė visiems, kurie iš mano rato jas pamatys.
Ypatingai norėjau, kad pamatytų tie, kurie iš manęs šaipėsi, nemėgo, dėl vienos ar kitos priežasties nesuprato. Kad žinotų, ką jų žodžiai gali žmogui reikšti, nes skaudūs žodžiai... iš pradžių tu su jais nesutinki, kovoji, tada pradedi jais tikėti ir sielvartauti, o galų gale jais patiki. Kiekvienu žodeliu patiki ir pradedi jiems pritarti. Ir tada, atrodo, nieko nebelieka iš tavęs, tik virtinė svetimų žodžių. Taigi, ši nuotrauka – piktai sakant, kerštas žmonėms, kurie galbūt dar susivoks, kad niekad nėra taip, jog jų pikti žodžiai praeina pro užgautojo ausis lyg niekis.
Nuvairavau. Na taip, daug pykčio ir liūdesio mane skatino, bet kartu ir tai, jog fotografijos yra puikus įrankis pasakyti tai, ką bijai ištarti balsu. Niekas nežino apie mano problemas, išskyrus mamą ir pora kadaise buvusių man labai artimų žmonių. Ir aš tikrai nuoširdžiai noriu, jog visi, ne tik moterys, pamačiusios šitas fotografijas išdrįstų su kažkuo pasišnekėti, kad žinotų, jog nėra vieni, jog nėra dėl ko gėdytis, jog nereikia niekad menkinti savo potyrių ir išgyvenimų, nes paskui taip ir baigiasi. Kai manai, jog tavo vidiniai sielvartai yra nieko verti, nori padaryti kažką tokio, kas būtų matoma, apčiuopiama, tikra, kas būtų kaip įrodymas, kad tai, kas yra viduje, iš tikrųjų egzistuoja ir yra verta kažkieno susirūpinimo.
12
Visada siekiau, norėjau, troškau būti gera, graži, puiki, tinkama kažkam kitam. Kito žmogaus akims, darbams, suvokimui. Pamiršau būti gera sau. Graži, puiki, tinkama SAU. Nežinau, ką tai reiškia. Kai klausiu savęs: „Beata, ar tu esi gera sau? Ar patinki sau?“, tuoj pat imu žiūrėti į save kito žmogaus akimis. Štai tas ir anas sakė, kad aš lyg ir gera. Vadinasi, ir esu gera. O tas kitas sakė, kad dar ir graži. Tai gal ir graži? Noriu į save žiūrėti savo ir tik savo akimis. Pamiršti jų visų akis, balsus, kurie skamba viduje net kai miegu, jų vertinimus. Aš noriu būti sau ir savo. Noriu atsiimti save. Noriu galėti mylėti save net tada, kai jūs žiūrit į mane ir nemylit, pykstat, nekenčiat.
